Hibridinis karas

Hibridinis karas - tai toksai karas, kur viena valstybė puola kitą valstybę, vaizduodama, kad išties nepuola, o kad ta kita valstybė pati čia save užpuolė ir nori prisijungti. Tokiame kare visada ypatingai aktyviai naudojama penktoji kolona, kuri padeda sukurti melagingą įspūdį, kad karas yra surengtas ne iš išorės, o iš vidaus.

Hibridinio karo esmė yra tame, kad jame yra sukryžmintas propagandinis karas arba informacinis karas su paprasto karo veiksmais, taip kad gaunasi kažkas tarpinio - ir įprasti karo veiksmai ima atrodyti lyg ne visai karas, ir ta propaganda jau neatrodo kaip įprasta propaganda. Tai taip ir gaunasi tas hibridinis karas.

Hibridinio karo atsiradimas ir istorija

Pirmi hibridinio karo požymiai yra žinomi dar iš labai seniai, nes dar Viduramžiais kokie nors kryžiuočiai ar kalavijuočiai puolė Lietuvą, vaizduodami kad čia išties ne kariauja, o tik neša taiką kažkokią, o iš tikro tai visi čia patys nori kažkokios krikščionybės. Bet tai buvo tik pirmi bandymai pripūst miglų ir priknist protą.

Realiai gi kažkas panašaus į tikrą hibridinį karą prasidėjo tik po I Pasaulinio karo, kai atsirado demokratija, visokia tautų apsisprendimo laisvė, o paskui dar žmogaus teisės bei kiti dalykai. Tai keletas iš pirmų valstybių, panaudojusių hibridinio karo veiksmus, buvo mums gerai pažįstamos:

• Rusija, kurios bolševikai puldinėjo aplinkines valstybes, vaizduodami jose revoliucijas ir paskui prisijungimus prie Rusijos
• Lenkija, kuri apiformino Vilniaus krašto užgrobimą, kaip vietinių gyventojų sukilimą, o paskui prisijungimą prie Lenkijos
• Lietuva, kuri surengė sukilimą Klaipėdos krašte, o ta proga su savo kariuomene irgi įvedė tenai taiką, atplėšė nuo Vokietijos ir prisijungė prie Lietuvos

Aišku, ir kitur vyko panašių reikalų, tačiau tiktai viena šalis - Rusija, o tiksliau, SSRS, išvystė tą hibridinį karą iki tobulumo, itin, beje, pasitreniravusi Ispanijoje, kurioje vis ardėsi prieš Francisco Franco, vaizduodama, kad dešimtys tūkkstančių Rusijos kareivių - tai yra vietiniai ispanų sukilėliai ir natūralūs ispaniški komunistai. Tik vat ten komuniagoms korta nepaėjo, nes ispanai visgi juos išdaužė.

Kiek vėliau, hibridinis karas buvo naudotas ir prieš Lietuvą, Latviją bei Estiją, o taip pat ir prieš Moldaviją, kur buvo įvedama kariuomenė, o paskui įvykdomi perversmai ir valstybių aneksijos, panašiai karas buvo rengtas ir prieš Suomiją.

Suomijoje, tiesa, sovietams nepaėjo, tai jie pasauliui tada skelbė, kad atsirado Karelijos-Suomijos TSR, o buržuaziniai nacionalistai ir imperialistai, užgrobę valdžią, bando Suomiją atplėšt nuo kažko, ir dėl to jie užpuolė SSRS. O paskui tie suomiai dar ėmė bombarduoti save pačius iš lėktuų Helsinkyje, tuo tarpu gi Rusija jiems tenai tiktai siuntė humanitarinę pagalbą, kurią iš lėktuvų mėtė, tik suomių propaganda čia melavo, kad rusiška duona, skirta badaujantiems suomiams - tai bombos.

Žodžiu, jūs jau supratote, kaip tai vyksta.

Esminiai hibridinio karo principai

Hibridinis karas būna paremtas veiksmais, kurie nėra kariniai, tačiau yra paremti propaganda, ekonominiu spaudimu, politine įtaka ir pan.. Vienas iš esminių taikinių būna įvairiausios politinės jėgos, kuriomis bandoma sumanipuliuoti. Esminė priemonė būna propaganda, tačiau taip pat finansuojamos ir tinkamos partijos.

Kaip pvz., SSRS atidirbtas ir dabar Rusijos vėl naudojamas metodas susideda iš tokių elementų:

• Nuolatinis melo, šmeižto skleidimas apie visas jėgas ir politikus, kurie nusistatę prieš Rusiją (tipinis pvz., - prieš Landsbergį)
• Istorijos perrašinėjimas - straipsniai apie tai, kaip kažkas buvo gerai SSRS, kaip gerai yra Rusijoje, kaip reikia draugauti su kaimynais ir panašiai
• SSRS ir Rusijos nusikaltimų balinimas, pagal galimybę tais nusikaltimais apkaltinant tų nusikaltimų aukas ar tuos, kas priešinosi ar priešinasi
• Visų prorusiškų partijų ir politikų rėmimas per propagandą ir tiesiogiai pinigais, o taip pat jų rinkiminių kampanijų organizavimas
• Korupcinė įtaka, kyšiai, prekybiniai ryšiai su dvigubu dugnu, kuriuose dalyvautų politinę įtaką turintys žmonės
• Nusikaltėlių, ypač kontrabandininkų rėmimas, įtakos skleidimas per juos, vėliau naudojant šias jėgas ginklų, nelegalių grupuočių ir pan. permetimui
• Prostitucijos tinklų rėmimas, renkant medžiagą šantažui ir ją vėliau panaudojant politinei ir pan. įtakai
• Nelegalių grupuočių ir joms skirtų ginklų permetimas, paverčiant juos taip vadinamomis miegančiomis grupėmis, kurios paskui panaudojamos invazijos metu
• Terorizmas ir terorizmo rėmimas, skirtas valstybės destabilizacijai

Tipinis sėkmingo hibridinio karo scenarijus:

• Valdžią per rinkimus legaliai laimi prorusiška partija ar partijų grupė, kuria Rusija gali manipuliuoti per šantažą, pinigus ir pan.
• Prorusiška valdžia įveda įstatymus, apribojančius kitų partijų veiklą, kad ir toliau laimėtų rinkimuose, o kitos partijos to padaryti nebegalėtų
• Prorusiška valdžia stabdo tarptautines sutartis, ypač susijusias su NATO ir ES ir persuka valstybę link santykių su Rusija
• Prorusiška valdžia jungia valstybę prie Rusijos įtakos zonos, kurios galutinis rezultatas - Rusijos kariuomenės įvedimas ir faktinė okupacija

Procesas gali užsitęsti daug metų, dėl įvairių priežasčių valstybė gali likti formaliai nepriklausoma, tačiau bendras rezultatas - Rusijos įtaka toje valstybėje pasidaro lemianti.

Moderni hibridinės karinės invazijos metodologija

Tai vat paskui toksai pat hibridinis karas buvo kelis dešimtmečius atidirbinėjamas daugelyje kitų valstybių, ypač Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Visur būdavo bendras scenarijus paprastas:

• Žmonėms skleidžiama propaganda, nukreipta prieš puolamą valstybę, taip kad jie pasdarytų prieš ją nusistatę, nesipriešintų karui ar netgi remtų karo sukėlėjus
• Iš visokių marginalų ir liumpenų suburiamos protestuotojų grupės, kurios imasi veiksmų prieš valdžią
• Sukeliami realūs neramumai, kur valstybė išprovokuojama panaudoti jėgą ir smurtą prieš tuos atmatas
• Propaganda ima skleisti visam pasauliui, kad tenai prasidėjo pilietinis karas, o vyriausybė prarado legitimumą
• Liumpenai apginkluojami, jų grupės papildomos sovietų kariniais daliniais ar bent jau pas sovietus apmokytais nusikaltėliais
• Prasideda realus karas, į kurį siunčiami ginklai ir apmokyti banditai iš SSRS
• Galų gale valdžia nuverčiama, užgrobiama, viską ima kontroliuoti sovietų išmokinti banditai ir taip valstybė pajungiama

Šitokio tipo karus sovietai surengę buvo keliose dešimtyse valstybių, itin tą organizuodavo KGB, nors prisidėdavo visada ir GRU. Kiek paskui parodė praktika, svarbiausias dalykas yra pirmieji etapai - propaganda, skirta tam, kad gyventojai nepalaikytų savo šalies ir nesipriešintų liumpenų siautėjimams, o paskui - dar ir kuo aštresnis, ilgai besitęsiantis smurtinis konfliktas tarp liumpenų ir valdžios. Kiek parodė praktika, čia yra labai svarbu, kad valdžia neišdrįstų tų liumpenų staigiai sudoroti, todėl propaganda jau būna nukreipta į tai, kad valdžią kaltinti neteisėtais veiksmais ir panašiai.

Tuose pirmuose etapuose yra lūžio momentas: jei valstybė bando sudoroti liumpenus grubia jėga, tai SSRS ar Rusija skelbia, kad čia yra skriaudžiami rusakalbiai, darbo liaudis ar dar kažkas ir tada išsyk bando juos "ginti", ir sunkiu atveju gali pati įvesti savo kariuomenę (tiesa, dažniau taip darydavo per tarpines šalis, pvz., įvesdama kariuomenę iš kokios nors kitos, gretimai esančios ir jau užgrobtos valstybės). O tuo atveju, jei valstybė su liumpenais cackinasi, tie liumpenai siautėja ir toliau, tad visas siautėjimas tik dar labiau išauga.

Kai pirmieji etapai įvyksta ir neramumai įsisiautėja, tai kiti etapai jau vykdomi daug lengviau - liumpenams tiekiami ginklai, o esminiams veiksmams permetinėjamos specnazo pajėgos, kurių niekas nepastebi, nes specnazas tiesiog išžudo liudininkus. Visi užgrobti objektai perduodami vietiniams "sukilėliams", kurie ir pavaizduoja, kad čia jie kažką užgrobė.

Vėlesniuose etapuose sukilę marginalai toliau remiami, tik jau smarkiau - iki tiek, kad jiems gali būti siunčiama netgi ir sunkioji ginkluotė. Kaip pvz., Afrikos šalyse sukilusios sukilėlių grupelės iš visiškai neaišku kur gaudavo netgi tankus ir apsiginkluodavo keleriopai smarkiau, nei puolamų valstybių kariuomenės.

Šiuo pačiu principu hibridinis karas buvo surengtas ir tokiose pseudovalstybėse, ir Rusijos užgrobtose teritorijose, kaip Abchazija, Pietų Osetija, Padniestrė, Krymas ir Donbasas.

Ukrainoje besitęsiantis Rusijos įsiveržimas yra ypatingai ryškus hibridinio karo atvejis: ne tik kad buvo įvykdyti visi čia mūsų išnagrinėti veiksmai, bet propaganda panaudota dar ir tam, kad pasauliui būtų aiškinama, jog Rusija nieko niekur nepuolė ir niekur niekaip nekariauja - ir tai nepaisant to, kad per hibridinius veiksmus atvirai aneksuotas Krymas.

Paprasti patarimai

Pipedija čia pataria pasimokyti iš Ukrainos: tose vietose, kur prieš valstybę protestavę marginalai buvo žiauriai išdaužomi, o kai kada ir užmušami, ten Rusijos invazija neįvyko, nes hibridinis karas užstrigo pačiame pirmame etape, kai buvo imituojami liaudies protestai.

Jokie karą inicijuojantys marginalai nenori būti užmuštais ar suluošintais, todėl, gerai gavę per snukius, daugiau nesiautėja. Taigi, Ukrainos žmonės, grandinėmis ir pagaliais daužydami Rusijos apmokytus marginalus per galvas, taip apgynė daugelį savo miestų.

O tuo tarpu ten, kur tų marginalų niekas neišdaužė, ten ir įvyko Rusijos invazija. Taip paskui ir atsirado Donbabvė bei Luganda, kur jau žuvo dešimttūkstantiniai žmonių skaičiai.

Pipedija atsiriboja nuo savo pačios patarimų, kviečiame visus taikos beigi tolerancijos, dvasingumo ir susilaikymo!