Hanibalas Lekteris

Kaip žinia, žmogėdros nemiršta, štai jums ir įrodymas - Hanibalas Lekteris atsirado jau nauju pavidalu - tai kažkoks žmones ėdantis rabinovičių klanas, tiksliau jo statytinis

Hanibalas Lekteris, anglakalbių dar vadinamas kaip Hannibal Lecter, o išties tai grafas Hanibalas Lekteris VIII (aštuntasis), garsus Lietuvos bajoras iš žymios šeimos. Gimė 1933 metais, Sausio 20 dieną, o šiais laikais yra garsiausias pasaulio lietuvis, taip kad visų mūsų pasididžiavimas, kokiu turėtume girtis.

Žymiausias ir garsiausias filmas, kuriame figūruoja Hanibalas Lekteris - tai Avinėlių tylėjimas, tačiau yra ir daug kitų, o ir tie filmai pastatyti pagal knygas, kurios irgi populiarumo sulaukusios.

Kaip pasakytų gal koksai nors psichiatras, tai Hanibalas Lekteris yra galimai koksai nors psichopatas ar sociopatas su impulsų nevaldymu ir dar kažkokiomis mąstymo problemomis. Realiai gi - impulsus Hanibalas Lekteris valdo labai protingai ir apgalvotai, nors ir visai ne taip, kaip iš jo tikimasi. Ir žudo išties ne šiaip veikėjus, o visokius, kurie yra užmaskuoti niekšai, susukuriantys sau melagingą gerą įvaizdį.

Bjauriai apšmeižtas visokių kitataučių, sumenkintas ir visaip keiktas, Hanibalas Lekteris simbolizuoja lietuvišką ryžtą, norą kovoti ir iki galo įgyvendinti savo planus. Bjauriai iškraipyta jo biografija buvo panaudota, kuriant visokias populiarias knygas ir kino filmus, jį pavaizduojant, kaip nusikaltėlį ir paneigiant visus tuos naudingus darbus, kuriuos jis nuveikė savo ir savo tautos labui. Mes gi čia turim pasižiūrėti į realybės akis visai atvirai ir tarti aiškiai: Hanibalas Lekteris yra neabejotinai vienas iš garsiausių pasaulio lietuvių.

Kaip savo kažkokiame puslapyje paskelbė toksai Mykolas Alutis, dabar gi Hanibalas Lekteris - tik dar vienas iš daugelio pseudonimų, kuriuos sau vartoja kažkoksai tai Ričardas Savukynas.

Hanibalo Lekterio biografija

Hanibalas Lekteris visai malonus žmogus, besirūpinantis kokybe, patikimumu ir savo teigiamu įvaizdžiu.

Hanibalo vaikystės dienos

Jau nuo vaikystės rodęs griežtą elgesį su gyvūnais, medicina ir psichologija besidomėjęs vaikas patyrė didelę traumą, užėjus sovietiniams okupantams. Visai šeimai, gelbstintis nuo komunistų teko bėgti į mišką, o greitai užėjus naciams - ir toliau slapstytis, gyvenant šeimos slaptame medžioklės namelyje.

Kelerius metus besislapstant nuo komunistų ir nacių, praūžė karas, o paskui ir vėl sugrįžo sovietinė armija. Vieną dieną šalia namelio, kur jie gyveno, pasirodė tankas. Kaip tyčia, fronto linijoje skrido vokiečių bombonešis, kuris ant tanko numetė bombą. Nuo sprogimo žuvo jauno, vos 11 metų amžiaus vaiko tėtis ir mama, o broliukui teko rūpintis savo sesute Miša.

Po kelių savaičių medžioklės namelį, kuriame slėpėsi vaikai, aptiko nacių kolaborantai, baltaraiščiai žydšaudžiai. Nusikaltėliai, pripratę prie sadizmo, nutarė kažko užvalgyti, bet čia ir pastebėjo vaikus. Pagavę Hanibalo sesutę Mišą, ją nužudė, iškepė ant laužo ir suvalgė, versdami vaiką žiūrėti. Šis prarado sąmonę - gal tai jam ir išgelbėjo gyvybę: atmatos nusprendė, kad jis negyvas ir paliko gulėti.

Nežinia, kiek pragulėjus, atvažiavo dar vienas sovietų tankas. Jo įgula, apžiūrinėdama išplėštą pastatą, aptiko vaiką, jį atgaivino ir nuvežė į našlaičių prieglaudą, paskubomis įrengtą toje pačioje Lekterių šeimos pilyje, kurioje užaugo ir Hanibalas.