Finansinis investuotojas

Finansinis investuotojas - tai tokio tipo įmonė ar fondas, kuris neužsiima kokio nors verslo vystymu, o tiesiog verslą perka, finansiškai "optimizuoja", o paskui parduoda, kartais gabalais, kartais iš naujo apjungęs, bet dažniausiai tiesiog padaręs totalinį kaštų mažinimą ir faktiškai sudirbęs įmonę iki nedarbingumo.

Paprastai tokie finansiniai investuotojai skaito, kad nereikia žinoti procesų ar netgi to, kur yra reali perkamo produkto vertė, už kurią moka klientai. Pakanka tiesiog identifikuoti pardavimo kanalus, juos paspausti ir išplėsti, mažinant kainas, o kainas sumažinti, drastiškai mažinant gamybos ir tiekimo išlaidas.

Tų gamybos ir tiekimo išlaidų mažinimas paprastai vykdomas keliais standartiniais būdais:

• Atsisakoma developmento - t.y., visų ilgalaikio vystymo procesų, atleidžiant developerius, inžinierius, mokslininkus, programuotojus ir pan., nes šis išlaidų segmentas visada būna brangus, o jo atsipirkimas įvyksta tik po kelerių metų
• Gamyba perkeliama į kuo pigesnes outsorcinimo valstybes, ypač į Kiniją, skaitant, kad tenai gaminamos prekės bus tokios pat geros ir puikiausiai konkuruos su anksčiau gamintomis
• Pradedama stipriai taupyti ant kokybės, klientams pradedami siūlyti ne unikalūs gaminiai, o tiesiog kuo pigiau nupirkti kiniški ar pan. gaminiai, kurie yra su perklijuotais prekinio ženklo lipdukais
• Atsilaisvinę resursai (pastatai, gamyklos, kartais developmento padaliniai) yra parduodami

Padarius tokias pertvarkas, įmonės išlaidos kuriam laikui tiesiog drastiškai (iki keliasdešimt procentų) sumažėja, plius vėlgi drastiškai (kartais netgi iki kelių kartų) sumažėja gaminių savikainos. Aišku, kokybė pradeda kristi, o kadangi nustojamos kurti naujos prekės, tai ilgainiui kompanija lieka be ateities ir jau visiškai pasmerkta žlugimui, tačiau kuriam laikui, pvz., keletą metų, finansiniai rodikliai gali tiesiog neįtikėtinai gerėti, augti pardavimai ir taip toliau.

Kadangi šitaip pertvarkyta įmonė rodo labai gerus finansinius skaičius, tai neretai pavyksta ją parduoti kokiam nors kitam fondui už daug brangiau. Kitas fondas, kadangi vėlgi nesigilina į realius įmonės procesus, tai nesugeba įsivertinti ir to, kad šitokia įmonė yra jau judanti link žlugimo, taigi, investuoja. Po investavimo jau ir kitas fondas daro tokius pačius "optimizavimo" veiksmus, dėl ko firma dar labiau nudrožiama.

Po kelių panašių perpardavimų dažniausiai įmonė sudrožiama tiek smarkiai, kad iš jos beveik nieko ir nebelieka. Tačiau paprastai visi šitie fondai uždirba iš tų įmonių, o jei ir neuždirba, tai nuostolius perkelia kokiam nors bankui ar draudimo kompanijai.

Galų gale, jei ten buvo koks geresnis prekės ženklas ar gamybinė technologija, tai šie technologijų ir prekės ženklo likučiai gali būti parduoti kur nors Kinijai, Turkijai ar Indijai, kur yra daug gamybos pajėgumų, gana pinigingų verslų, bet labai didelis prekės ženklų trūkumas. Tenykštės firmos kartais perka net visai nudrožtą, svarbu tik kad seną ir garsų europietišką prekės ženklą ir pardavimų padalinius Europos Sąjungoje, nes tą vertina kaip esminę investiciją - galimybę atsiverti sau naują rinką. Pastaruoju atveju prekės ženklas pratęsia savo gyvenimą, o kartais gyvenimą netgi kaip nors pratęsia ir anksčiau gaminti produktai. Tiesa, tai jau paprastai vyksta visai kitose šalyse.

Panašiai kaip finansiniai investuotojai, šiuo metu jau elgiasi ir kai kurios senos didelės kompanijos. Tokį elgesį galima nesunkiai atpažinti iš to, kad vyksta krūvos įsigijimų, o paskui visokių "optimizavimų", su pardavimais, prekių suvienodinimais, lipdukinio tipo prekių ženklais, paskui ir prekių ženklų likvidavimais, gamybos outsorcingu ir taip toliau.