FAT

FAT - tokia failų sistema, pavadinimas išsišifruoja kaip "File Allocation Table". Savo esme tai yra viena iš paprasčiausių, elementariausių, tačiau ir gana neatsparių bei pakankamai lėtų failų sistemų. FAT buvo plačiai naudojama visokiose CP/M ir DOS tipo operacinėse sistemose, o taip pat ir Windows 9x, o kažkiek yra naudojama iki šiol.

Naujesnėse Windows versijose, pradedant Windows NT, Windows 2000, Windows XP ir taip pat vėlesnėmis, naudojama NTFS sistema, kuri yra visiškai kito tipo.

Yra daug gana įvairių FAT versijų - pvz., ankstyvosios neturėjo katalogų, tik šakninį katalogą. Kitos skyrėsi savo dydžiu - tai buvo FAT-8 (pati pirmoji), FAT-12 (naudota diskeliams), FAT-16 (naudota DOS) ir FAT-32 (naudota Windows 9x).

Visos FAT sistemos yra labai paprastos: diskas paskirstomas į kelias dalis: pačią FAT lentelę, šakninį katalogą ir visą likusį disko turinį, padalintą vienodo dydžio klasteriais. Priklausomai nuo disko dydžio, klasterio dydis gali skirtis - gali būti, pvz., 1 kilobaitas, o gali būti ir 8 kilobaitai ar dar kažkiek. Čia jau priklauso nuo to, kokio dydžio tas diskas yra ir kaip tas diskas suformatuotas.

FAT lentelėje yra tiesiog seka dvibaičių (FAT-16) ar keturbaičių (FAT-32) skaičių, kur kiekvienas skaičius reiškia konkretų disko klasterį. Pirmas skaičius reiškia pirmą klasterį, antras skaičius reiškia antrą klasterį ir taip toliau, ir taip toliau. Kai sukuriamas failas, kataloge padaromas įrašas su failo pavadinimu ir pirmojo jam priklausančio klasterio numeriu. Jei visas failas telpa į vieną klasterį, tai atitinkamas FAT lentelės skaičius yra užrašomas kaip kažkoksai tai ten FF ar panašus kodas. Jei reikia daugiau klasterių - FAT lentelėje esantis atitinkamas skaičius rodo į sekantį klasterį. To sekančio klasterio skaičius ir vėl gali rodyti į dar kokį nors kitą klasterį, ir taip toliau, ir taip toliau.

Atskiri keli kodai klasterių lentelėje (t.y., FAT lentelėje) gali reikšti paskutinį klasteri klasterių serijoje, tuščią klasterį (nuliai), ar sugadintą klasterį.

Tokio bardako dėka galima failus pagal poreikį priauginti, iš jų išmesti dalį atsilaisvinusių klasterių, paskui panaudoti ankstesnėse diskų vietose atsilaisvinusius klasterius ir taip toliau. Taigi, disko vieta eikvojasi ganėtinai taupiai, nors statistiškai kiekvienas failas turi pusę nepanaudoto paskutinio klasterio.