Ernis

Atrodo, kad tiesiog mielas meškutis, nekaltas padarėlis, toksai geras, kas čia gali būti

Atrodo kaip meškėnas, bet išties tai kažkoks bybys žino kas - ir nardo, ir briedį suėda, ir moka smirsti, ir bėga sparčiai, ir greita reakcija

Išties tai nelabai mielas padaras, vienas iš pavojingiausių plėšrūnų

Ernis - tai toksai šiais laikais iš Lietuvos išnykęs gyvūnas, kurio gal ir gerai, kad čia nėra, nes padaras yra toksai, kurio geriau čia nebūtų. Kadaise Lietuvoje ernių pasitaikydavo, ale atrodo, kad dar nuo LDK laikų jie buvo taip tikslingai ir aršiai naikinami, kad jų čia dėl to ir nebeliko. Tai ir gerai. Mes jums pažadame, kad jūs nenorėtumėte susidurti su erniu.

Ernis yra nelabai tolimas bitėdžio barsuko (anglų kalba - honey badger) giminaitis, tačiau kelis kartus didesnis, ir daug kartų agresyvesnis, plėšrus padaras.

Erniai yra giminingi visokiems šeškams ir yra didžiausi iš kiauninių (lotynų kalba - mustelidae) žvėrių. Kaip ir kiti kiauniniai, pasižymi kraštutiniu vikrumu, atsparumu sužeidimams, greičiau nei kitų plėšrūnų veikiančia nervų sistema, o taip pat labai lanksčiu kūnu, kurio dėka gali raitytis ir kovoti tokiomis pozomis, kur kokie nors kiti plėšrūnai tiesiog sulūžtų per pusę. Tokio lankstumo dėka prieš ernį neveikia kitiems plėšrūnams (pvz., vilkams) įprasta taktika pulti iš užpakalio: ernis tiesiog persikreipia ir sėkmingai įkerta taip puolančiam vilkui per nosį.

Erniai puikiai laipioja medžiais, o taip pat gerai plaukioja ir nardo. Nors ir atrodantys nerangiai, išties yra nepaprastai vikrūs, sugeba pagauti voveres. Kaip ir šeškai ir skunsai, erniai turi analines liaukas, iš kurių, esant reikalui, sugeba papurkšti tiesiai į nosį priešams. To išpurškiamo tirpalo smarvė ir dirginimas yra tokie, kad paskui ernių vengia visi plėšrūnai, kuriems tik tekę susidurti. Čia net nepaisant to, kad erniai yra tokie aršūs, kad ir be tų liaukų daugumą kitų plėšrūnų galėtų sudoroti.

Nors ir atrodantys nerangūs, erniai be problemų gali bėgti iki 50 km/h greičiu, ir tokį greitį gali laikyti ganėtinai ilgai. Palyginimui, žmonių sprinto (t.y., labai trumpos distancijos) visų laikų greičio rekordas yra 45 km/h, o normalus žmogus sprinto metu pasiekia vos 20-25 km/h. Tai reiškia, kad nuo šito nerangiai atrodančio meškučio žmogus neturi šansų pabėgti netgi jei yra pasaulio bėgimo čempionas. Ir į medį įsilipti ar į vandenį šokti bėgant irgi nėra prasmės, nes erniai ir laipioja, ir nardo daug geriau už žmones.

Erniai neatrodo labai dideli, nes patinų pasiekiamas svoris yra iki 20-30 kilogramų, o patelių - dar 10 kilogramų mažesnis. Vos 60-90 cm ilgio kūnas (be uodegos), o ūgis - apie 40-50cm, tai atrodo kaip nelabai didelis šuniukas dydžio. O kai atsitūpęs - tai išvis atrodo kaip nekaltas meškutis. Tai va, žinomi atvejai, kai šitas nekaltas meškutis sugebėdavo užpjauti maždaug 10 kartų daugiau už jį sveriančią tikrą rudąją mešką. Puikiai žinomi atvejai, kai šiaurės miškuose netgi pavienis ernis sugebėdavo nuo maitos nuvyti visą vilkų gaują, taip atimdamas vilkų grobį.

Visgi dauguma atvejų erniai yra gerokai ramesni, jei maisto pakanka - tai pasitenkina, medžiodami kiškius, voveres, stirnas ir panašiai. Tik retesniais atvejais, žiemą, kai būna maisto trūkumas, erniai labiau suagresyvėja - būtent tada ir pastebimi tie atvejai, kur erniai užpuola vilkus ar meškas, iš jų atimdami grobį. Žiemos metu erniai pradeda medžioti ir labai didelius gyvūnus, pvz., šiaurės elnius, briedžius ir panašiai.

Nors lietuviška Vikipedija pasakoja, kaip erniai gali užpjauti esą iki 5 kartų didesnį grobį, tai yra nesąmonė - tipiškas briedžio patinas sveria apie 500 kilogramų, bet ernis sugeba sniege pastrigusį briedį sudoroti be didesnių problemų, greitai ir efektyviai. O tai yra 20 kartų svorio skirtumas.

Žodžiu, padaras, kuris toksai, kad gal geriau su juo nesusidurti.