Erfurto išvietės katastrofa

Erfurto išvietės katastrofa (vokiečių kalba - Latrinensturz) - senų laikų įvykis, pakliuvęs į Vokietijos analus, kaip viena iš masiškiausių vokiečių didikų žūčių. O gal ir pati masiškiausia, jei procentiškai skaičiuosim.

Istorija buvo paprasta: 1184 metų liepą toksai Henrikas VI, vėliau, be kita ko, tapęs Šventosios Romos imperijos imperatoriumi, buvo apsistojęs Petersbergo tvirtovėje Erfurte. Taigi, liepos 26 rytą karalius nutarė surengti neformalų susitikimą tvirtovės bokšto antrame aukšte.

Į susitikimą, per kurį turėjo būti svarstomi vidiniai kelių didikų nesutarimai, o taip pat planuojamas eilinis karinis žygis į Lenkiją, buvo sukviesti visos Šventosios Romos imperijos aukščiausi didikai. Atvykti jiems buvo nurodyta privaloma tvarka, taigi, susirinko šimtai jų. Štai taip ryte į salę ėmė rinktis visokie kunigaikščiai, grafai ir kita aukštuomenė, visi susispietė, o tada ėmė ir įlūžo medinės grindys.

Grindys įlūžo, viskas nuvirto į pirmą aukštą, kur buvo įrengta ne kas kita, o didžiulis daugiavietis tualetas. O šiame vėlgi grindys nuo tų pačių didikų svorio įlūžo medinės grindys ir visi sukrito į rūsyje esantį didžiulį šūdų ir myžalų rezervuarą. Žuvo apie 60 žmonių, kurių dalis tiesiog užsimušė, o kita dalis - paskendo šūdų ir myžalų košėje. Dar dešimtys buvo sužeista, o kas išliko gyvais - visi išsitepliojo taip, kaip dar gyvenime nebuvo išsiteplioję.

Karalius Henrikas VI išsigelbėjo tik dėl to, kad sėdėjo specialioje alkovoje - nišoje, kurioje buvo akmeninės grindys. Taigi, kai jo akyse visi didikai prasmego žemyn į šikinyką, jis taip ir liko saugiai sėdėti. Tiesa, istorija sako, kad iškelti iš tos alkovos karalių buvo labai sudėtinga, nes laiptai buvo kitoje kambario pusėje. Taigi, koj jį iš ten iškėlė, jis pusę dienos prasėdėjo, žiūrėdamas į šūduose besimurkdančius ir skęstančius pavaldinius.

Kaip pasakoja istorija, tąsyk anie taip ir nesugebėjo susiorganizuoti puolimo į Lenkiją.