Emocinis debilumas

Emocinis debilumas arba jausminis debilumas arba emocinis bukumas - tam tikra būsena, kur žmogui atsiradęs nuolatinis emocijų susilpnėjimas iki tokio lygio, kur emocijų beveik nėra ar jos pasireiškia tik kraštutiniais atvejais arba labai primityviai.

Įprastais atvejais žmogaus emocingumas gali susilpnėti nuo didelio lėtinio pervargimo, tačiau tai būna tik laikinas emocijų susilpnėjimas, kuris emociniu bukumu ar debilumu nevadintinas.

Emocinį debilumą galime įvardinti tuo atveju, kai kalba eina apie nuolatinį, kardinalų ir gilų emocijų silpnumą, neišsivystymą, grubumą, kur tėra, pvz., du kažkurių emocijų lygiai - arba emocijos išvis nėra, arba ji kraštutinai sužadinta.

Pvz., žmogus 99% laiko yra vangioje beemocinėje būsenoje, kur jo veido išraiška lengvai šypsosi, yra atsipalaidavusi ir nerodanti jokios konkrečios emocijos. Bendraujant, žmogaus mimika nesikeičia, joje neatsiranda ekspresyvumas, sužadinimas, ji tokia pat lygi, monotoniška. Nesikeičia nei kalbėjimo tempas, nei neatsiranda kokių nors emocijų išraiškų. Tai yra emocijų nebuvimas.

Nepaisant to, kai kuriose situacijose, kartais be aiškiai matomos ar racionaliai pagrindžiamos priežasties toksai emocijų neturintis žmogus gali pereiti į kraštutinį susijaudinimą, kur imtų blaškytis po patalpą, verkti, pultų muštis ar dar kaip nors neadekvačiai elgtųsi - tai yra grubus sužadinimas.

Įprastu atveju žmonės turi dešimtis ar šimtus skirtingų tos pačios emocijos lygių - pvz., nuo lengvo nepasitenkinimo, tada susierzinimo, nedidelio užslėpto piktumo, kiek atviresnio piktumo, visai jau atviro pykčio iki, galų gale, net ir nevaldomo įsiūčio. Visos tos emocijos - tai tos pačios emocijos skirtingo stiprumo išraiškos.

Pas žmogų, kuriam būdingas emocinis debilumas, tų emocijų spektro tiesiog nebus - arba tiesiog nebus emocijos, arba bus nevaldomas įsiūtis, be jokių tarpinių būsenų. Tai ir yra vadinama grubiomis emocijomis arba grubiomis emocinėmis išraiškomis.

Kadangi pats toksai žmogus nesugeba jausti emocijų lygių, persimaišymų su kitomis emocijomis, tai jam beveik neįmanoma suprasti ir kitų žmonių emocijų. Atitinkamai, tokie žmonės ne tik jaučia emocijas grubiai, bet neretai ir patys nesugeba būti jautrūs kitiems, būna labai grubūs, nepasižymi empatija.

Būdinga, kad nors kalba eina apie debilumą, įprasto debilumo atveju toksai emocinis sugrubėjimas nepasitaiko, o neretai silpnaprotystę turintys asmenys neturi jokių emocinių sutrikimų, geba jausti ir skirti įvairaus stiprumo emocijas, turi empatiją ir emociniu atžvilgiu nelabai tenukrypsta nuo bendro vidurkio. Kitaip tariant, emocinis debilumas vargu ar turi sąsajų su intelektiniais gebėjimais.

Senais laikais, apie XIXa. pabaigą ar XXa. pradžią emocinis debilumas kartais būdavo įvardinamas kaip atskiras sutrikimas, tačiau vėliau jis buvo priskirtas autizmui, o kaip paskiras sutrikimas nustojo būti nagrinėjamas.