Dovydas Pancerovas

Šis straipsnis yra puolamas vandalų, buvo mažiausiai vienas bandymas trinti jo turinį! Manome, kad čia užlipome kažkam ant nuospaudos! Teisybė akis bado! Vagie, kepurė dega! Įleisk kiaulę į trobą tai ir ant stalo užlips!

Šis puslapis yra užrakintas nuo redagavimo tol, kol iškilę nesutarimai bus išspresti diskusijose. Užrakinimas dar nereiškia dabartinės versijos pripažinimo. Tai tik reiškia, kad užpiso užkniso kaitaliojimas.

Ukrainiečių žurnalisto Anatolijaus Šarijaus istorija Lietuvoje yra labai svarbi mums, gyvenantiems Lietuvoje. Iš tikrųjų tai net ne A.Šarijaus istorija, tai – apie Lietuvą, apie demokratiją mūsų valstybėje, apie žodžio laisvę ir požiūrį į jį, apie žurnalistus ir tuos kurie save taip vadina, o iš tiesų, pamynę bet kokias etikos ir profesionalumo normas, spjovę į bet kokį padorumą, dirba ne visuomenei, o pagal valdžios užsakymą.

Faktai yra visiems žinomi – Lietuva 2012 metais, išnagrinėjusi A.Šarijaus prašymą, suteikė jam politinį prieglobstį. Sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į ukrainiečio pateiktus dokumentus ir paaiškinimus apie jam Ukrainoje iškeltas dvi baudžiamąsias bylas, kurios, pasak paties A.Šarijaus, V.Janukovyčiaus valdžios buvo sufabrikuotos keršijant už jo žurnalistinę veiklą.

Nesiimu spręsti, ar Lietuvos Migracijos tarnyba tada priėmė teisingą sprendimą, nes nemačiau A.Šarijaus bylos dokumentų, nelabai daug žinau ir apie jo žurnalistinę veiklą Ukrainoje. Tačiau, kiek teko girdėti, kad Migracijos tarnyba pabėgėlio statuso į kairę ir į dešinę lengvai nedalija. Be to, yra įstatymai, apibrėžiantys, kam gali būti toks statusas suteiktas ir spėju, kad juos apeiti nėra labai lengva.

Kita vertus, objektyviai vertinant, įmanoma, jog tada, 2012 metais, kai Ukrainą valdė V.Janukovyčius, kuris nebuvo Lietuvos ir D.Grybauskaitės draugas, į kai kurias įstatymo nuostatas galmai buvo pažiūrėta pro pirštus, nes Lietuva juk demokratinė valstybė ir kartais draugystė (ypač politinė) gali būti svabesnė nei įstatymai. CŽV kalėjimų istorija tai puikiausiai gali paliudyti.

Tačiau draugai keičiasi, o įstatymai lieka tie patys, ir tada kyla problemos. Didžiausia problema A.Šarijaus atveju yra ta, kad jis yra tikras žurnalistas. Tikras, šiuo atveju reiškia tas, kuris kritikuoja valdžią ir jos veiksmus, nepaisant to, su kuo ta valdžia draugauja. Tikras reiškia tas, kuris neužmerkia akių prieš “teisingų” politikų ir “teisingos” žiniasklaidos melą, nesirenka draugų ir nesitaiko prie politinės konjunktūros. Tikras reiškia tas, kuris kalba faktais, pateikia argumentus, demaskuoja melą, nepaisant to, kurie – gerieji ar blogieji – tą melą skleidžia.

Tikrų žurnalistų nėra daug, nes jų niekas nemėgsta. Juos sunku valdyti, jiems negali pateikti užsakymų, jie neparsidavinėja už ordinus ar keliones, ir niekada nežinai, ką jie parašys.

Greičiausiai todėl A.Šarijus, gavęs Letuvoje politinį prieglobstį, čia buvo paskelbtas “Kremliaus agentu”. Nes juk tik Kremliaus agentai gali kritikuoti dabartinę Ukrainos valdžią, dabartinį prezidentą Petro Porošenką. Tik Kremliaus agentas gali teigti, kad žurnalistai Ukrainoje šiandien yra persekiojami už žodžio laisvę ir televizijos kanalai uždaromi už pareiškimus, neatitinkančius oficialios valdžios pozicijos. Nes mes juk žinome, kad Ukrainoje viso to negali būti, nes ši valstybė yra draugiška Lietuvai, o šios valstybės prezidentas yra mūsų prezidentės draugas.

Ir tikriausiai tik sutapimas yra tai, kad žinomo Lietuvoje informacinio karo ir anoniminių specialiųjų šalies tarnybų pažymų specialisto Dovydo Pancerovo rašinys apie tai, kad A.Šarijus gali netekti pabėgėlio statuso Lietuvoje, yra paskelbiamas tuo metu, kai Dalia Grybauskaitė rengiasi aplankyti savo draugą P.Porošenko. O pas draugus juk nevažiuojama tuščiomis rankomis, jiems vežamos dovanos.

Tik sutapimas turbūt yra ir tai, kad būtent D.Pancerovas pirmasis sužino apie Migracijos departamento pradėtą tyrimą dėl A.Šarijaus, kuris taip nemėgsta dabartinės Ukrainos valdžios ir taip ją kritikuoja, kad net pabėgėlio statuso nebevertas. Nors Lietuvos įstatymai ir nenumato, kad pabėgėlio statusas gali būti atimtas dėl kritikos. Net kai kritikuoji tuos, kurių negalima kritikuoti. Nors įstatymai baigtinio nekritikuojamų sąrašo ir nepateikia.

A.Šarijaus istorija yra ne apie jį ir ne apie jo reiškiamą kritiką dabartinei Ukrainos valdžiai. A.Šarijaus istorija yra apie išsigimstančią demokratiją Lietuvoje valdant prezidentei Daliai Grybauskaitei. A.Šarijaus istorija yra apie – kad ir kaip makabriškai tai skambėtų – dalies Lietuvos žiniasklaidos ir dalies politikų pastangas įtikinti mus, kad žodžio laisvė gali būti teisinga ir ne, kad kritikuoti galima ne visus ir kad politiniai interesai yra svarbesni už teisę turėti savo nuomonę.

A.Šarijaus istorija yra ir apie mane, nes aš labai gerai žinau, kaip, padedant pancerovams, černiauskams, ramanauskams ir garbačiauskaitėms, Lietuvoje lengva tapti Kremliaus agentu. A.Šarijus to nežinojo, o aš neturėjau progos jam to papasakoti. Gal, jei būčiau spėjęs, būtų geriau pagalvojęs, ar verta toliau kritikuoti tuos, kurių kritikuoti Lietuvoje nevalia. Nors tikriausiai ne, nes jis, panašu, jau seniai yra įsitikinęs, kad žodžio laisvė nėra vien fikcija.

15min.lt darbuotojas ir informacinio karo priešakinių linijų karys D.Pancerovas savo rašinėlyje A.Šarijų įvardija kaip “žurnalistu save vadinantį ukrainietį”. Pats A.Šarijus savo paskyroje socialiniame tinkle Facebook D.Pancerovą vadina sunkiai išverčiamu, bet aiškią prasmę turinčių rusišku žodžiu “čmo”.

Aš pritariu A.Šarijui ir vis dar esu įsitikinęs, kad nepaisant kai kurių politikų pastangų ir tuos politikus aptarnaujančių kai kurių noriai parsidavinėjančių žiniasklaidos fronto darbuotojų, Lietuva dar nėra ta valstybė, kurioje žodžio laisvė yra tik fikcija ir kurioje vardan politinių interesų ir asmeninės draugystės, galima paaukoti demokratijos principus, žodžio laisvę ir juos ginantį svetimos šalies žurnalistą.