Dodo

Dodo - tokie kadaise egzistavę paukščiai, gyvavę Mauricijaus salose. Šiuos paukščius išnaikino jūreiviai, kurie atplaukdavo jų nesaikingai medžioti, o galutinai išnaikino saloje užsiveisę jūreivių palikti šunys.

Dodo buvo dideli paukščiai, savo dydžiu lenkiantys kalakutus, o savo mėsa - tiesiog puikūs, nes ir riebūs, ir minkšti ir taip toliau. Biologiškai dodo buvo labai netolimi paprastų karvelių giminačiai. Kaip spėjama, kadaise senovėje atskridę į Mauricijaus salą, karveliai saloje neturėjo visiškai jokių priešų, tačiau didelį perteklių maisto. Taigi, ilgainiui evoliucionavo į praktiškai besparnius, lėtus, storus ir savim patenkintus paukščius, kurie ėda viską, ką gali, nes kaip ir paprasti balandžiai, yra be proto ėdrūs ir nuolat alkani. O kadangi be proto ėdrūs - tai ir užaugantys labai greitai ir labai dideli.

Žodžiu, dodo paukščiai gavosi tiesiog tobulais maistiniais paukščiais, tiesiog idealiais žmonių maitinimui.

Vienintelė bėda buvo tai, kad kai jūreiviai dodo paukščius Mauricijuje atrado ir suprato, kad gali lengvai jų prisigaudyti, tai pradėjo tiesiog nesaikingą ir vis nesaikingesnę jų medžioklę. Dodo paukščiai pirmą kartą minimi 1598 metais, bet jau 1662, nepraėjus netgi šimtmečiui, mirė paskutinis iš šių paukščių. Niekas nepasirūpino nei šių paukščių išsaugoti kitur, nei apriboti jų medžioklės.

Dar blogiau - Mauricijaus salose jūreiviai paleido šunų, tai pastarieji sulaukėjo ir ėmė medžioti tuos dodo paukščius. O paukščiai dodo nemokėjo nei skraidyti, nei bėgioti, nei muštis, nei netgi šokinėti, nes evoliuciškai išsivystė taip, kad gyventų visiškai be jokių natūralių priešų. Taigi, jeigu kur ir buvo likę šių paukščių likučių, juos galutinai išnaikino sulaukėję šunys.

Šiais laikais mokslininkai vertina, kad paukščiai dodo gali būti idealiausias įmanomas maistinis paukštis. Klausimas tiktai vienas - ar įmanoma būtų jį atkurti, kaip nors klonuojant iš paskirų plunksnų ir kaulų likučių, kurie užsilikę muziejuose.