Dizartrija

Dizartrija - toksai apsunkusios kalbėsenos sutrikimas, kylantis dėl nervų sistemos pažeidimų, kitaip tariant - nelabai kas su smegenimis ar jų signalo perdavimu į liežuvį ar kitus kalboje dalyvaujančius raumenis.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad nors išoriškai dizartrija labai primena išvystytą afaziją, bet dizartrijos atveju pacientas nelabai geba gerai judinti liežuvį, gomurį ir lūpas, tad dėl to ir šneka nerišliai, nukandžiodamas skiemenis, išdarkydamas garsus ir panašiai. Dažniausiai pirmi dizartrijos požymiai - šnekėjimas lyg per nosį ir šveplavimas, lyg kalbant pilna burna.

Pas suaugusius dizartrija paprastai nepažeidžia kitų kalbinių gebėjimų, t.y., pacientai gali ir rašyti, ir skaityti, ir suprasti, kas sakoma. Vaikų atveju - daug prasčiau: kadangi vaikas neišmoksta normaliai kalbėti, tai stringa visas kalbinių gebėjimų mechanizmas - negali išmokti ir normaliai skaityti, ir rašyti, ir sunkiais atvejais netgi suprasti, kas sakoma.

Dizartriją sukeliančių priežasčių gali būti gyvas galas - pradedant įvairiais sunkiais ir lengvais smegenų bei periferinės nervų sistemos pažeidimais ir baigiant tiesiog prastu auklėjimu, kai vaiku niekas neužsiima ir dėl to jis laiku nepramoksta kalbėti.