Citrinpipiriai

Jaunuolis šnioja citrinpipirius, kaip ir kadaise šniojo alchemikas Alfonso.

Alfonso Citronausko portretas naudojant šiuolaikines technologijes ir prisišniojus daug pipirų.

Alfa Henris po citrinpipirių.

Citrinpipiris - aštuntas pasaulio stebuklas, nors retai minimas, savito skonio gardumynas. Šis delikatesas yra indiškų citrinų ir juodųjų pipirų derinys.

Šį prieskonį galima vartoti keliais būdais - oraliai (rekomenduoju palaipsniuj gurkšnoti) ir šniodami. Kadangi šis prieskonis skaitosi kaip afrodiziakas, panaudojus galite jausti kelis simptomus, pvz.: pakeltą libido, svaigulį, anksčiau pradėtą rują, streso numalšinimą, gerą jausmą pilvukyje bei lytiniuose organuose.

Namų sąlygomis citrinpipiriai pagaminami paprastai: juodieji pipirai sumaišomi su smulkia tarka nutarkuota geltona citrinų žievelių dalimi ir citrinų sultimis, kad gautųsi košelė, o paskui tai košelei duodant išdžiūti ir ją vėl sutrinant į miltukus. Džiovinti reikia ne karštai, nes kitaip aromatas nugaruos ir dings. Dėl skanumo, prieš džiovinant, galima pridėti dar ir kitų priedų - pvz., smulkiai trintų česnakų. Dar galima truputį pridėti ir kvapiųjų pipirų, nes jie irgi padidina pikantiškumą.

Citrinpipirių nauda

Citrinpipiriai turi daug savybių sveikatai ir skoniui, gali būti naudojami daugumoje receptų, ypač kepant žuvį, vištieną, grybus, daržoves. Populiariausi patiekalai naudojant citrinpipirius: humusas, rudens mišrainė, plokštainiai, troškinti kotletai.

Citrinpipiriai taip pat gerina virškinimą, stiprina imunitetą, skatina metabolizmą, turi detoksikacijos savybių, padeda organizmui pasisavinti maistines medžiagas. Taip pat turi antioksidacinių savybių.

Citrinpipiriai turi vitamino C, todėl gerai odai, padaro ją lygesnę ir skatina kolageno gamybą. Būtų nesmagu nepaminėti vitamino E, kuris padeda su kraujotaka (valgykite daug citrinpipirių ir eikite smaukti drakoną/kapoti dešrą!)

Citrinpipirių istorija

Seniai, dar tais laikais, kai žmonės neturėjo Wi-Fi ar telefonų, o duona buvo laikoma retenybe, kalnuose tarp Italijos ir Prancūzijos gyveno garsus alchemikas vardu Alfonsas Citronauskas. Jis visada ieškojo būdo, kaip sujungti dvi skaniausias gamtos jėgas - citriną ir pipirus.

Viskas prasidėjo, kai Alfonso, prisigėręs citrinų sulčių, bei prisišniojęs pipirų, tikėdamasis atrasti universalų vaistą nuo „šleivos pempės sindromo“ (ligos, kurios simptomai buvo ne visiškai aiškūs, bet skambėjo rimtai), atsitiktinai užmigo savo laboratorijoje. Vietoj stebuklingo vaisto jis netyčia sukūrė pirmą citrinpipirį. Kai pabudo ir gale gerklės paragavo savo kūrinio, jis išpradžių pamanė, kad nusidegino liežuvį. Bet greitai suprato, kad atrado kažką ypatingo - pikantišką, rūgštų, unikalų skonį, kuris galėjo užbaigti bet kokį patiekalą...

Legenda sako, kad Alfonso buvo taip sužavėtas savo išradimu, jog bandė patentuoti citrinpipirį, bet viduramžių Italijoje patentų biurai dar neegzistavo, o vietinis teisėjas jį palaikė „keistu druskininku“. Nusivylęs, jis pradėjo mėtyti citrinpipirius iš savo bokšto į praeivius, manydamas, kad tai bent suteiks jam džiaugsmo. Ir taip, per atsitiktinumą, citrinpipiriai paplito po visą pasaulį.

XVI a., Citronfordshire, kai tie debilai anglai pirmą kartą paragavo citrinpipirių, prasidėjo didžioji krizė. Raganos kūrė meilės eleksyrus naudodamos citrinpipirius, kraują ir morkų žieves, manydamos, kad tai padarys jas geidžiamom kunigundom. Niekas nežinojo, kad citrinpipiriai ne tik paprastas prieskonis, o ypatingas maišelis, turintis savo asmenybę ir ego. Kai vieną dieną turgavietėje raganos privertė Karalių Henrį VIII išbandyti citrinpipirių, iškart pajuto poveikius: karščiavimą, erekciją, šilumą skrandyje, neįprastą pyktį. Jo elgesys sukėlė paniką. Raganos sušaukė pasitarimą, jog jų eleksyras per daug pavojingas. „Iš karaliaus pavirto į alfa!".