Ochranka

Ochranka arba Ochrankė - cariniais laikais egzistavusi valstybės saugumo policija, turėjusi saugoti Carinės Rusijos valdžią bendrai ir Rusijos carą konkrečiai. Realiai gi pagarsėjo tuo, kad užsiimdinėjo daugybe intrigų, o savo įtakai stiprinti tyčia paslapčia organizavo visokius antivalstybinius judėjimus, su kuriais ir kovodavo, taip rodydama, kad turi turėti kuo daugiau galių.

Oficialiai Ochranka vadinosi "Rusijos imperijos policijos departamento visuomenės saugumo ir tvarkos apsaugos skyrius" (rusų kalba - "Отделение по охранению общественной безопасности и порядка департамента полиции Министерства внутренних дел Российской империи"). Kadangi pavadinimas buvo labai ilgas, tai netgi oficialiai buvo vadinama trumpiau - "Apsaugos skyrius" (rusų kalba - "Охранное отделение", o sutrumpintai - "Ochranka" (rusų kalba - "Охранка").

Ochrankė Carinės Rusijos laikais užsiimdinėjo visos politikų veiklos priežiūra, o dėl savo didelių galių ir nelabai ribotų įgaliojimų galėjo užsiimdinėti praktiškai kuo papuola, nekontroliuojamai. Vėlesniais laikais, kai SSRS buvo kuriama NKVD ir KGB, šios organizacijos ne tik perėmė daugybę Ochrankės veiklos metodų, bet netgi ir nemažai darbuotojų. Netgi Ochrankės būstinės pastatas, buvęs Gorochovoja gatvėje, paskui tapo ČK centry, o dar paskui ir NKVD pastatu - žodžiu, toksai stebėtinas perimamumas ir tęstinumas.

Ochrankė buvo sukurta 1866 metais, kai anoksai Dmitrijus Karakosovas pasikėsino į Rusijos caro Aleksandro II gyvybę. Tai po to tuometėje Rusijos sostinėje Sankt Peterburge buvo įkurta papildoma slapta apsaugos tarnyba, kuri papildomai saugotų carą, nepriklausomai nuo oficialios apsaugos. Paskui atsirado panašūs padaliniai ir Maskvoje, ir kitur - pvz., atskiri padaliniai buvo Varšuvoje ir Vilniuje - t.y., didžiausiuose pasipriešinimo Rusijos okupacijai centruose.

Visą laiką Ochranka turėjo gana nedaug darbuotojų, nors šie turėjo labai dideles galias ir valdė labai didelius pinigus. Didžiausio darbuotojų kiekio metu oficialių darbuotojų tebuvo apie 1000, daugelyje padalinių tedirbo vos keli ar keliolika žmonių ir tik keli padaliniai buvo didesni. Tokiu būdu Ochrankė atrodė visai nekalta, nedidelė organizacija, nors realus jai dirbančių žmonių skaičius buvo mažiausiai 10 kartų didesnis.

Kadangi Ochrankė nesugebėjo dirbti kaip išplėstinė organizacija, tai turėjo specialius išvažiuojančius padalinius - "specialus agentų dalinys". Tokie padaliniai oficialiai nebuvo Ochrankos darbuotojai, o buvo tiesiog slapta finansuojami bendradarbiai. Tai buvo iš esmės tam tikra policija, kuri galėdavo atvykti kur papuola ir pradėti masinius suėmimus, kratas ir taip toliau. Šių pačių padalinių darbuotojai labiausiai pagarsėjo per XXa. pradžioje vykdytus žydų pogromus, kur ir suorganizuodavo žydus puolančių žmonių minias, ir kartu patys būdavo pirmose tų puolėjų gretose, vaizduodami atsitiktinius sukilusius žmones.

Ochrankė turėjo ir savo ideologiją, ir organizuotai kūrė propagandą. Pagal Ochrankės specialistų įsivaizdavimą, visuomenė turėjo nuolat būti įtampoje ir kovoti prieš valstybės priešus, o tokiais priešais įvardinami buvo žydai, nes jie negalėjo nei kam nors pasipriešinti, nei susilaukti pagalbos iš užsienio valstybių.

Bene didžiausias Ochrankės kūrinys, kuris yra platinamas iki šiolei, nors ir praėjus šimtui metų - tai Siono išminčių protokolai, kur buvo sufalsifikuota pasaulinė sionistų valdžia su visokiais sprendimais ir planais užgrobti visą Žemės planetą. Šie protokolai buvo verčiami į daugelį kalbų ir tyčia platinami kuo plačiau, kad neatrodytų, kaip specifinė, iš Rusijos kilusi sąmokslo teorija.

Jau kiek vėliau Ochrankės antisemitinė kūryba padėjo pagrindus NSDAP partijos antisemitiniams kliedesiams, o taip pat ir Holokaustui.

Naujaisiais laikais daugelis Ochrankės prikurtų kliedesių yra prikeliami ir platinami vėl, ir tą jau daro Kremliaus vykdoma propaganda.