Bronys Savukynas

Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos faktinės medžiagos kelia abejones, o jei tiksliau - panašu į šyvos kumelės sapną. Įtariame, kad čia tik gandai apie alternatyvią realybę, su šiuo pasauliu (aprašomais faktais, įvykiais, daiktais ir žmonėmis) neturintys nieko bendra. Todėl paskelbtas paneigimas, kuris viską neigia. Konkrečias pastabas skaitykite straipsnio aptarime. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti ir papildyti tinkamais faktais!

Bronys Savukynas - gi žinia, buvo tokio laikraščio ar tai gal žurnalo vyriausias redaktorius, o tas laikraštis vadinosi Kultūros barai.

Anuosyk prieš begalę metų, Bronys Savukynas kadaise baigė kažkokią mokyklą sidabro medaliu, taip kad nebuvo labai geras mokinys, užtat paskui studijavo architektūrą, taip kad buvo tiksliukas, o paskui dirbo kaip mokytojas, kol galų gale jį matyt kažkas užveikė, tai ėmė studijuoti kažkokią filologiją, tai taip pasidarė dar ir humanitaras.

Tai užtat gal kai buvo ir tiksliukas, ir humanitaras vienu metu, tai ir mąstyt mokėjo, ir gal ir su logika kažką susšnekėjo, tai kaip tai galų gale tapo redaktorius žurnale Kultūros barai, tai taip daugeliui ir liko žinomas.

Dar Bronys Savukynas prirašė labai daug visokių keistų knygų, iš kurių jau net patys pavadinimai sako, kad tai semiotika visokia. Štai pavyzdžiui, jums tų knygų sąrašas, kur vis "Prasmė ir mintis", "Kalba ir mąstymas", "Žmonės ir mintis" ir taip toliau:

• Vardai ir žodžiai. – Vilnius, 1971.
• Kalba ir mintis. – Vilnius, 1980.
• Mintis ir ženklas. – Vilnius, 1983.
• Žmonės ir kalba. – Vilnius, 1977.
• Žodžiai ir žmonės. – Vilnius, 1974.
• Ženklai ir prasmės. – Vilnius, 1987.

O dar Bronys Savukynas parašė kelis žodynus, tai matyt kad žodžių žinojo labai daug.

Bendrai tai, jei nejuokaujant - Bronys Savukynas buvo vienas pirmų ir ryškiausių Lietuvos semantikos ir semiotikos šulų, tai užtat buvo baisiai mėgiamas visų, kas tik turėjo sveiką protą, bet kartu baisiai nemylimas visokių kalbainių. Pastarieji vis aiškindavo, kad nesąmonė, jog kažkokios yra prasmės, nes turi būti taisyklinga rašyma ir tarimas, be jokių tenai svetimybių.

O dar, Bronys Savukynas propagavo priešdėlį da-, sakydamas, kad be jo nesigauna pasakyti žodžio "dapilti" ar "dasipilti", nes kaip besakytum, be šito priešdėlio nesigaus tokia prasmė. Tai paskui toksai kažkoks Vladimiras Toporovas iš Rusijos, besiaiškindamas po baltų ir slavų kalbas, atrado, kad priešdėlis "da-" rusų kalboje esantis skolinys iš konkrečiai būtent iš lietuvių kalbos. Tai po to lietuviški kalbainiai kažkodėl ėmė dar labiau nemylėti Broniaus Savukyno.

Ogi paskui, jau 2010 metais, kaip kokia patyčia po Broniaus Savukyno mirties gavosi, kai LR Kultūros ministerija įsteigė Bronio Savukyno premiją, kuri skiriama autoriams ir redaktoriams už kalbos grynumo ir taisyklingumo puoselėjimą. Išties tai premija buvo skirta už analitinės minties ir intelektualumo skleidimą, t.y., už semiotinę veiklą ir panašiai, bet į tą reikalą įlingo kažkokie kalbajobai, kurie ėmė ir prikabino prie premijos kaip tik visišką priešingybę tam, kuo Bronys Savukynas užsiimdinėjo.

Dar žr.

• Savukynai - tokių Pipedija žino ne vieną.