Bromas

Bromas - gana mažai kur naudojamas chemikalas, teoriškai artimas chlorui, tačiau daug didesnės masės, skystas, rudas, irgi nuodingas, bet mažiau, ir chemiškai labai aktyvus, bet irgi mažiau.

Kadaise bromas buvo svarbesnis dėl to, kad naudotas psichikos ligoms - jo druskos gana stipriai slopino psichiką, taigi, būdavo naudojamos tais laikais, kai nebuvo trankvilizatorių ir neuroleptikų. Deja, bromas turėjo ir neigiamų savybių - keldavo pykinimą, ilgai besitęsiantį mieguistumą, kaupdavosi organizme, o ilgainiui visiškai pažeisdavo inkstus ir kepenis, dėl ko pacientai numirdavo. Kartais, jei jau silpnus organus turintys, bromo terapiją teištempdavo vos kelis mėnesius, o paskui keliaudavo į gydomąjį morgą. Taigi, iš medicinos bromas ilgainiui išnyko.

Kita bromo savybė - kad su daugeliu organinės chemijos rūšių bromas sudaro labai nervus dirginančius junginius. Tie junginiai veikia panašaiai kaip analogiški chloro organiniai junginiai, tik kad dirginantis efektas būna dešimtis kartų didesnis. Taigi, dėl šito buvo kadaise sukurtos įvairios labai efektyvios ašarinės dujos. Deja, ir vėlgi paaiškėjo, kad tos pačios dujos labai jau neretai baigiasi mirtinais atvejais, o kas dar prasčiau - saugomos, ilgainiui suyra, todėl praranda efektyvumą, nes bromo organika dideliu cheminiu stabilumu nepasižymi. Taigi, ilgiau išlaikytos bromo ašarinės dujos, kaip kad bromacetonas, kamitas ar bromacetofenonas ar dar kokios panašios, nustoja veikti. Irgi nieko gero.

O dar bromas pasižymi tuo, kad visokie nevilniečiai lepšiai, atvažiavę į Vilnių, nugirsta vietinių žodžių, o tada juos iškraipo. Vienas iš tipiškiausių iškraipymų, iš kurio galima atskirti nevilniečius - tai kai šitie sako "bromas", nors turi omenyje bromą.