Baudžiava

Baudžiava - tai ta pati vergovė, tiktai apiforminta kaip atseit ne visai vergovė, nes atseit kažkaip tai galima kažką. Realiai - tiesiog ūkinė vergvaldystė, kur kaimiečiai paversti vergais, kad dirbtų pas visokius ponus, nes niekas kitaip neleido.

Lietuvoje baudžiava įvesta buvo per Horodlės privilegiją 1413, nes iki tol kiekvienas kaimietis galėdavo skelbtis bajoru. O po tos Horodlės sutarties tarp LDK ir Lenkijos gavosi taip, kad bajorais tapo tiktai tie, kas gavo lenkiškus herbus ar tų herbų patvirtinimus. O visi kiti tapo jau nebe bajorais, taip kad su mažesnėm teisėm. O kadangi vis dar buvo burbančių, tai galiutinai įstatymais tą įtvirtino toksai Didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis I, nes jam taip kažkaip pasirodė patogiau.

Paskui ta visa baudžiavinė vergija paaiškėjo besanti nelabai efektyvi, nes gi žinia, kad vergai visada stengiasi dirbti kuo mažiau, visaip imituodami darbą, o patyliukais kenkdami. Tai vienas-kitas dvarponis ėmė daryti eksperimentus, duodami žemę tiems baudžiauninkams dirbti patiems. Ir paaiškėjo, kad tiesiog stebuklai gaunasi - dirbti ima du, o kartais ir penkis kartus našiau. Taigi tyliai ėmė plisti tokie susitarimai, kur baudžiauninkui tiesiog žemę atiduodavo, sakydavo, kad dirbk tu ką nori, o tada dvarininko pelnas išaugdavo porą kartų, ir tas pats bauždiauninkas dar prakusdavo ir praturtėdavo.

Bene didžiausi tokie bandymai galų gale buvo atlikti Pavlovo respublikoje 1769-1795, kur visi baudžiauninkai ne tik kad buvo paskelbti laisvais, bet dar ir padaryti bendrasavininkiais. Tai tokio suklestėjimo mažai kas buvo matęs. Taigi, visai natūraliai ir dauguma kitų dvarininkų ėmė ne tik kad eksperimentus daryti, bet jau ir reikalauti, kad per įstatymus baudžiava būtų panaikinta, nes laisvė, pasirodo, yra stebuklingas dalykas. Atlaisvinimai gavosi tokie, kad baudžiauninkai, nors ir turėjo dirbti lažą, jau galėjo ir išsilaisvinti.

Vienok 1795 atėjo carinė okupacija, ir vėl baudžiava buvo įvesta iš naujo, ir dar taip baisiai, kaip Lietuvoje nebuvo buvę. Pagal rusiškus įstatymus baudžiauninkai buvo visiški vergai - jais galėjo prekiauti be žemės, kaip gyvuliais, netgi išskirdavo kartais ir šeimas. Baudžiauninkus galėjo bausti ir fizinėmis bausmėmis, ir netgi baudžiauninko nužudymas praktiškai buvo nebaudžiamas, nors teoriškai ir nebuvo galima žudyt.

Kažkiek aplaisvėjo situacija tik po to, kai kartu su dvarininkais, tie patys baudžiaviniai valstiečiai sukilo prieš Rusiją ir gavosi 1863 sukilimas. Tai tada baudžiava palengvėjo, bet ir tai nebuvo panaikinta iki galo. Po truputį naikinant tai vienus, tai kitus teisių apribojimus, visiškai iki galo teisių ribojimai buvo panaikinti tiktai 1906 metų spalio 18, kai valstiečiams suteiktos visiškai vienodos teisės kaip ir visiškai visiems kitiems žmonėms, be jokių apribojimų keliauti ar gyventi kur nori, ir uždraudžiant valstiečius bausti fizinėmis bausmėmis - plakti ribais, rykštėmis ir panašiai.