Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!


Būmboksas

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Klasikinis pavyzdys - JVC kompanijos RC-M90 būmboksas, su visiškai klasikine komponuote: viduryje dedama magnetofono kasetė, viršuje radijo imtuvo skalė, iš šonų - du dideli garsiakalbiai. Formaliai galingumas be iškraipymų - 2x20W, tačiau rimtiems būmboksams būdavo parenkami tegul ir iškraipymų kažkiek turintys, tačiau aukštesnio naudingumo koeficiento garsiakalbiai, taip kad šitokia pernešama dėžė grodavo smarkiai garsiau, nei kokia nors pora sovietinių stacionarių S90 kolonėlių.

Būmboksas (angl. boombox) - nešiojamas magnetofonas, turintis didelį galingumą ir duodantis nemažai žemų dažnių, tinkamas improvizuotoms diskotekoms ir visokiams šokiams rengti. Angliškai dar vadinami džemboksais (jambox) ar geto blasteriais (ghetto blaster).

Senais laikais tipinis būmboksas būdavo tiesiog nešiojama magnetola, kuri turėdavo didesnę galią, nei įprasta ir didesnį baterijų skyrių, kad galėtų bent pusdienį atlaikyti, grodama visu garsumu. Dėl šių priežasčių būdavo konstruojami ir parenkami tegul ir ne pačią geriausią kokybę turintys, tačiau itin gerą naudingumo koeficientą turintys garsiakalbiai - tai reiškia, kad iš to pat stiprintuvo galios būmboksas grodavo bent kelis kartus garsiau, negu kad šiaip įprastos kolonėlės (įprastai kolonėlėlės ir būmboksai turi užrašomą ne akustinę, o tik jungiamo stiprintuvo galią, o ji išties nerodo tikro akustinio galingumo).

Klasikinės konstrukcijos ("tikras") būmboksas turi dvi neatjungiamas kolonėles. Neatjungiamomis jos daromos tam, kad gautųsi visos dėžės dydžio akustinis rezonatorius. Tai labai svarbu, norint dideliu galingumu atkurti kuo žemesnius dažnius. Įvairūs mažesni, pailgesnės formos kasetiniai magnetofonai su atjungiamomis kolonėlėmis nelaikomi pilnaverčiais, tūsams tinkamais būmboksais, turi mažesnį galingumą, tačiau neretai juntamai geresnę garso kokybę.

Didelė būmbokso akustinė galia reiškė, kad garso pakakdavo ne tik patalopje, bet ir lauke, kur reikia dešimtis kartų didesnio galingumo. Tai reiškia, kad kažkas gali būmboksą pastatyti kieme, o tada jaunimėlis gali šokti ir linksmintis, nes garsumo užteks normaliam pasitūsinimui.

Šiais laikais būmboksas yra tiesiog bluetooth būdu pajungiama nešiojama kolonėlė, turinti didesnį galingumą, tinkama pasismaginimui.


Būmboksų istorija

Būmboksai kilo iš nešiojamų magnetofonų ir radijų, kurtų dar apie 1960-1970 metus, bet ano laiko sistemos turėjo labai jau mažą galingumą ir siaurą dažnių juostą, neįstengdamos atkurti žemų dažnumų, kurie būtini, norint užvesti žmones šokiams. Taigi, tokie aparatai buvo greičiau tiesiog balalaikos. Oficialiai pirmu būmboksu laikomas toksai Philips firmos "Radio Recorder" magelis, išleistas 1969, tačiau jo galingumas buvo varganas pusė vato, taigi, muzikos pasiklausyti juo būdavo galima, bet šokius surengti - nelabai.

Pirmas nešiojamas aparatas, kuris buvo pakankamos galios ir daug žemų duodantis, kad reliai leistų surengti diskaną netgi gatvėje, buvo JVC firmos RC-550, išleistas 1975 metais. Nuo to laiko ėmė rastis vis daugiau ir daugiau kitų gamintojų, gaminančių vis galingesnę ir galingesnę nešiojamą įrangą.

Žymiausi būmboksų modeliai:

Dar, gal ir ne per daug žymus, bet daugelio laikomas didžiausiu serijiniu būmboksu buvo toksai kažkokių neaiškių Pietų Korėjos, o gal kokio nors Hong Kongo ar gal Taivano firmų gamintas Helix Wheely-5000, dar gamintas ir truputį atpigintais variantais (pvz., su fake ekvalaizerio indikatoriais ir kitais smulkiais atpiginimais) žinomais, kaip Matsuki MS-959, Audioton TBS9300, Elta 6930, Orbex MS959, International MS959 ir panašiai. Anas buvo 85cm pločio, 45cm aukščio ir sveriantis pakankamai daug kilogramų, kad į jį buvo įtaisyti ratukai, kad būtų galima ne neštis, o vežti paskui save, velkant. Nuo to ir pavadinimas - "Wheely".

Kaip ir daugelis vėlesnių geros kokybės būmboksų, jis turėjo įtaisytą signalizaciją, reaguojančią į judesį, kad jei įjungtą kas nors bandys pavogti, tai kad pradėtų kaukti visu garsumu, šitaip atbaidydamas vagį.

Realiai gi matyt patį didžiausią būmboksą turėjo toksai David Lee Roth, kuris specialiai jį užsisakė savo video klipui "A Lil' Ain't Enough", išleistam 1991 metais. Klipas buvo nelabai geras, kaip ir gabalas nebuvo labai įspūdingas, tačiau jame buvo parodytas kažkoksai neaišku kiek tikras, o kiek feikinis būmboksas, kuris buvo maždaug dviejų metrų ilgio.