Azoto ipritai

Azoto ipritas - tai gi cheminis ginklas, tokie keli junginiai, kur panašūs savo sandara į paprastą ipritą, tiktai vietoje sieros atomo yra azotas, tai ten dar kokia nors molekulė prisikabina dar. Šitie junginiai buvo išrasti vėlyvame Tarpukaryje, kaip žymiai geresni ir pranašesni ir už liuizitą, ir už ipritą, nes buvo ir pigūs, ir efektyvūs, ir šaltesniam orui pritaikyti.

Vienok azotiniai ipritai pasižymi nelabai maloniu kvapeliu, primenančiu ne tai kažkokius prarūgusius myžalus (amoniaką), ne tai papuvusią silkę. O ir dirgina akis kažkiek beigi nosiaryklę, taip kad ne tokie tinkami, nes kareiviai gan greitai sureaguoja ir dujokaukes užsimaukšlina.

Gi kita vertus, azoto ipritai pasižymi tuo, kad lengviau prasiskverbia pro drabužius, o ir įprastinės universalios priemonės degazacijai nuo šito daikto nelabai padeda - populiariosios chlorkalkės (tas pats baliklis "Ace") su šitais chemikalais kažkodėl beveik nereaguoja, nors puikiai naikina daugumą kitų karinių chemikalijų.

Vienok čia reikia pasakyti, kad visgi paprastas ipritas šaltu oru prastai tinka, nes jau prie 14 laipsnių šilumos sustingsta, o tada ir per odą sunkiau įsisavina, ir šiaip prastai garuoja. Ogi šitie azotiniai ipritai tai žymiai geresni, štai vat kokios jų trys garsiausios rūšys:

• HN1: Bis(2-chloroethyl)ethylamine, užšala prie -34, verda prie 85
• HN2: Bis(2-chloroethyl)methylamine, užšala prie -56, verda prie 67
• HN3: Tris(2-chloroethyl)amine, užšala prie -3, verda prie 143

Tai štai jums ir prašom, vat kai tokios savybės, tai ir veikia daug geriau. Tiktai vat kaip ten veikia, tai nelabai aišku. Nes ten toksai klausimas yra, kad su vandeniu reaguoja ir šiaip jie ten kokie tai chemiškai ganėtinai aktyvūs, nors ir chlorkalkių neskaidomi. Užtat panašių junginių yra kokiame tai rusiškame cheminiame raketų kure, kuris naudojamas variklių uždegimo pirminiam momentui kažkokiam. Tai kai išsilieja šitie daiktai pas kariškius į aplinką, tai visi aplinkui ir numiršta, išberti pūslėmis ir pūliniais.

Gi kita vertus, yra ir gerų čia savybių: skirtingai nuo paprasto iprito, azoto ipritai nekelia tokių mutacijų ir vėžiukų, o dargi atvirkščiai: kadangi blokuoja DNR ir RNR, tai pažeistos ląstelės negali daugintis. Taip kad būtent šitie ipritai kadaise tapo pirmais pasaulyje priešvėžiniais vaistais.

Aišku, nuo tokių ipritinių vaistukų, išgeriamų mikroskopinėmis dozėmis, žmonės ne visada pagydavo, bet užtat visada susirgdavo tryda, nuplikdavo ir kitaip baisiai atrodydavo, nes labai jau baisūs. O bet o ką tačiau daryt, argi norisi numirt? Tai čia dabar ir nesigauna pasakyt, ar tai koks nuodas, ar vaistai...