Atipiniai antipsichotikai

Čia nėra informacija gydymui. Jei norite gydytis pats, tai pirma pasikonsultuokit su kokiu nors mediku, vaistininku ar bent jau psichiatru, nes savigyda neretai baigiasi mirtimi. Taip kad Pipedija atsiriboja nuo jūsų nemokšiškumo beigi neišmanymo, tegul ir pateikdama tam tikrą menamai medicinišką ir pseudomedicininę informaciją arba jos alternatyvas, įskaitant ir visai jau kliedesius, kurių geriau jau jūs neklausykit... Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti!

Atipiniai antipsichotikai - tai toks marketinginis terminas, kurį farmacijos korporacijos sugalvojo kadaise, kai paaiškėjo, kad aminazinas sukelia tokius pašalinius efektus, kad pacientai kartais net nusižudyti bando. Tai paskum kiekvienas naujas vaistas vis būdavo kaip nors kišamas, kaip atipinis antipsichotikas.

Štai kad ir toksai haloperidolis - taigi pradžioje visi tipiniai antipsichotikai taigi buvo fenotiazinai, o haloperidolis jau buvo ne toks. Taip kad išties haloperidolis yra pirmas atipinis neuroleptikas. Bet kai vis nauji neuroleptikai kuriami, tai vis senesni pradedami vadinti tipiniais.

Taip kad dabar jau ir haloperidolis yra tipinis antipsichotikas, ir netgi pimozidas irgi yra tipinis antipsichotikas. Taip kad šitokiu būdu gydytojai skatinami naudoti vis naujesnius ir brangesnius vaistus, kad tik nesusigalvotų naudoti kokių nors senų, kur pigūs generiniai vaistai kažkokie.

Taip vat beieškant kokių nors geresnių pakaitalų, 1971 buvo paleistas rinkon klozapinas, kaip labai geras. Tai baigėsi tuo, kad dėl nenormaliai didelio pacientų mirtingumo jau po kelerių metų, 1975, anas buvo uždraustas dėl vis kylančios agranulocitozės. Ale kai labai visvien reikėjo, tai po keliolikos metų vėl parėjo rinkon, tapdamas pimuoju tokiu nekenksmingu vaistuku.

Neigiami antipsichotinių vaistų poveikiai

Čia reikia pasakyti, kad tie neuroleptikų sukeliami neigiami efektai yra išskirtinai įspūdingi: tai ir neuroleptinis malignatinis sindromas, praktiškai visada pasibaigiantis letaline baigtimi, ir visokios drebligės, kur virpa ir rankos, ir kojos taip, kad kartais žmonės neįstengia sriubos valgyt, nes viską išlaisto ir dar bliūdelį šaukštu išverčia nuo drebėjimo.

Visgi letalinės baigtys nuo neuroleptinio sindromo nedažnos, o drebligė - nereikšmingas dalykas. Prasčiau būna tada, kai pacientai patiria fizinį sužadinimą, taip vadinamas neramias kojas ar dar prasčiau - lėtinė diskinezija. O visai jau blogai būna, kai pas pacientus pareina vadinamasis sukaustymas, kur juos spazmatiškai ir mėšlungiškai perkreipia taip, kad tie verkia. O kai tokius juos pamato giminės visokie, tai tie būna nepatenkinti ir piktinasi daktarais.

Arba štai dar būna, kad pareina kepenys ir užeina kokia nors kepenų cirozė. Arba sutrinka širdis ir pacientas numiršta. Arba dar ten kažkas. Pavyzdžiui, toksai įprastas dalykas, kaip ragenos sudrumstimas, kur pirma viską ima matyt žmonės fioletavai, o paskui visai pasidaro pusakliai. Arba agranulocitozė kyla, kur kraujas pareina ir pacientas numiršta. Ir taip toliau.

Taip kad čia reikia turėti omeny, kad psichiatrai labai rūpinasi žmonių sveikata, todėl nori turėti kuo labiau netipinius antipsichotikus, nors ir suprasdami, kad kuo labiau netipinis, tuo labiau neveikiantis.