Antro laipsnio simuliakras

Antro laipsnio simuliakras - tai toksai simuliakras, kuris kažkaip siejasi su realybe, bet gal daugiau nesisieja. Žodžiu, kažkur yra tiesa, o kažkur yra melas, bet suprasti, kur tiesa, o kur melas - nesigauna. Trumpai tariant, kaip kokia Pipedija.

Antrojo laipsnio simuliakrai kelia labai dideles bėdas: jų nešiotojai, skleidėjai ar gavėjai negeba atskirti, kur yra realas, o kur yra jų kliedesiai, todėl negeba ir rišliai mąstyti.

Priemonė, kuri leidžia įtarti, jog simuliakras yra antrojo lygio - tai eksceptas, kitaip tariant - kažkoksai loginis ar dar koksai nors prieštaravimas, kuris nepaaiškinamas ir negali egzistuoti, paradoksas toks, kuris sudarko teoriją. Kadangi bet koks simuliakras yra teorija, tai eksceptas sudarko ir simuliakrą. Taip ir gaunasi pažvelgti į realybę, nes šitaip priartėjama prie pirmo laipsnio simuliakro.

Nors simuliakrų kūrėjas Jean Baudrillard ir keikėsi visur apie simuliakrus, turime čia atkreipti dėmesį, kad paties jo darbai - tai ryškus antrojo laipsnio simuliacijos pavyzdys, bet visa laimė, kad galų gale visgi priartiėjantis prie abstračių idealų tiek smarkiai, kad galima sakyti, jog su išlygomis tai jau ir trečio laipsnio simuliakras.