Anabaptizmas

Anabaptizmas ir, atitinkamai, anabaptistai - tai tokia krikščionybės pakraipa, sakanti, kad tiktai suaugęs ir subrendęs žmogus turi pasirinkti, ar jam krikštytis ir kaip ir kada tai padaryti. Jei krikštijamas vaikas - tai reiškia, kad šitai yra ne jo paties, o jo tėvų ar dar kieno nors pasirinkimas, todėl jis negalįs būti tikras.

Šiuo pagrindiniu įsitikinimu dėl suaugusiųjų krikštijimosi anabaptistai yra panašūs į baptistus, tačiau tuo visi panašumai ir baigiasi, nes nei istoriškai, nei kažkaip kitaip čia daugiau panašumo ar sąsajų nėra. Baptizmas atsirado kaip anglikonų ir visokių puritonų atšaka, o anabaptizmas - visiškai paskirai, kaip Šveicarijos, o paskui Vokietijos ir Olandijos protestantų grupių, ypač kalvinistų ir liuteronų atskiras judėjimas.

Esminiai anabaptistų įsitikinimai beveik visi yra skirtingi, nei baptizmo. Tik pirmas iš jų yra sutampantis. Štai tokie yra anabaptistų įsitikinimai:

• Krikštytis turi tik subrendęs žmogus, savo sąmoningu, apgalvotu, tikru ir laisvanorišku pasirinkimu
• Kariauti negalima, nes visiškai bet koks karas yra nusikaltimas - geriau būti nužudytu, nei žudyti kitus žmones
• Bažnyčia ir tikėjimas yra atskirai nuo valstybės, tad politikoje negalima dalyvauti nei tiesiogiai, nei netiesiogiai
• Žmogaus teisingumas ir išsigelbėjimas yra nustatomas tiktai jo realių gerų darbų, o ne šiaip tikėjimo
• Vienintelis būdas gerai gyventi - tai gyventi bendruomenėje, kur visi turi bendrą turtą, bendrus darbus ir bendras teises į nuosavybę
• Vienintelis būdas išvengti nuodėmingo gyvenimo - tai gyventi atskirai nuo nuodėmingo pasaulio, gyvenant savo bendruomenėje

Bene žinomiausia iš visų anabaptistų pakraipų yra amišai, kurie tas tiesas dar papildo visiškai perlenktu tradicionalistiniu bei konservatistiniu požiūriu.