Alytnamis

Gana tipiškas, o ir iš išvaizdos nesunkiai atpažįstamas alytnamis. Šiame namo modelyje - dalis sienų mūrinės, tai truputį geresnės. Ir rūsys yra geras. Bet visvien galima nuspėti, kad ne per daug čia šilumos šitame name.

Alytnamis - toksai pramoninės individualių namų statybos fenomenas, atsiradęs sovietmečiu, kai kažkokia Alytuje buvusi betono gamykla nuo 1976 metų ėmė nusižiūrėjusi vakarietišku pavyzdžiu gaminti surenkamus namus. Taip ir atsirado alytnamiai - iš išvaizdos, kaip sovietmečiui, tai gana gražūs, bet realiai tai daug visokių keiksmų ir patyčių sukeldavę labai daug, ir iki šiolei dar prisimenami blogu žodžiu.

Teoriškai tokie Alytaus gamybos namai turėjo būti pilnai surenkami teoriškai per 2-4 savaites, nors praktikoje visvien užtrukdavo mažiausiai kelis mėnesius, nes trūkdavo tai vienų, tai kitų dalių, tai kokių nors komunikacijų, tai dar ko nors. Tipiškas statybos laikas buvo apie pusę metų, kas visvien atrodė baisiai greitai. Kai Lietuvoje visokie kolchozai smarkiai plėtėsi, tai ir alytnamiai visur juose būdavo statomi.

Alytnamiai buvo gana gražūs, lyginant su kitais sovietmečio namais, tačiau visiškai vienodi. Tas vienodumas nedžiugindavo netgi nepaisant to, kad už kitus sovietmečio namus alytnamiai atrodydavo geriau.

Alytnamių šildymas sovietmečiu

Išskirtinė alytnamių savybė buvo tiktai viena - neįtikėtinai prasta šiluminė varža, dėl kurios tie namai vasarą būdavo nuolat perkaitę, tačiau žiemą būdavo tokie beviltiškai kiauri ir šalti, kad šeimos būdavo, kad žiemai išsikeldavo gyventi kur nors pas gimines. Dar labai daug prie to pridėdavo tai, kad surinkimas tų namų irgi būdavo neįtikėtinai nekokybiškas - suveržiami skydai (blokai) būdavo sujungiami taip prastai, kad kartais tarp tų plokščių galima būdavo ranką į vidų prakišti - tokio didumo tarpai likdavo. Aišku, tuos tarpus gyventojai paskui, kur galėdami, užkamšydavo kuo papuola, bet ne visos tų tarpų vietos po namo surinkimo likdavo pasiekiamos. Taigi, namai būdavo baisiai šalti.

Pagal oficialius sovietmečio normatyvus vieno alytnamio šildymui per metus turėjo būti sunaudojama apie 8 tonas kuro. Čia teoriškai. Praktiškai gi būdavo, kad jei žiema šalta ir ilga, o alytnamis prasčiau pastatytas, o šeima nori gyventi kiek maloniau - tai sąnaudos pasiekdavo ir 2-3 kartus didesnį lygį. Aišku, tą sau leisti galėjo nebent tiktai tie, kas galėjo to kuro gauti neribotais kiekiais ir už dyką. Kitaip tariant - tiktai tie, kas turėjo skysto kuro katilus ir priėjimą prie kolchozų kuro, skirto visokiems traktoriams, kurį galėdavo vogti. Tai tokiu atveju, aišku, didelės problemos tas kuras nesudarydavo ir šildymas irgi nebuvo problema. Tokie namai būdavo iš tolo atpažįstami, nes matydavosi, kad pasistatę nemažą cisterną kurui kur nors šalimais.

Visgi dažniausiai po alytnamio pastatymo gyventojai imdavosi visokių gudrybių, kad tik pasidarytų bent kiek mažiau šalta - kaip nors papildomai apsikalti sienas iš vidaus medinėmis lentomis, į tarpus prigrūsti kokių nors pjuvenų, drožlių, porolono ar kitų apšiltinančių medžiagų. Gudresni susiprasdavo apsikasti papildomu sluoksniu žemių pamatus, nes tai irgi truputį pridėdavo šilumos. Kai kurie įsirengdavo gyvenamus kambarius rūsyje - nes ten būdavo labai smarkiai šilčiau, nes nebūdavo tokių kiaurų sienų. Dar kitos šeimos greta namo iš paprastų plytų pasistatydavo esą "vasaros virtuvę", bet su vienu-dviem kambariais, o žiemą, per didesnius šalčius, būdavo, kad gyvendavo joje.

Alytnamių renovacija

Naujesniais laikais, kai sovietmetis baigėsi ir atsirado vakarietiškų apšiltinimo medžiagų, daugybė alytnamių buvo labai smarkiai renovuoti - į visokias tuščiavidures betono ir medžio plokštes buvo pripurkšta specialių stingstančių putų, kurios galų gale kad ir nepilnai, bet daugmaž išsprendė visą tą kiaurų sienų problemą. Netgi po visai greito ir nenuoseklaus apšlitinimo, netgi nekeičiant langų ir nedarant jokio papildomo sandarinimo, paprastas putų pripurškimas į sienas, jų tarpus ir panašiai, kuro sąnaudas sumažindavo maždaug 2-4 kartus. Taigi, po to jau alytnamiai pasidarydavo iš bėdos tinkami gyvenimui.

Dar vėliau, per kelis Nepriklausomybės dešimtmečius, gyventojai savo alytnamius užsisandarino, užsitinkuodami visokius kitus plyšius, apsikalė lentų ir šiltinančios vatos sluoksniais ant viršaus, pasikeitė langus ir taip toliau. Taigi, galų gale tie namai pasidarė daugmaž tinkami gyvenimui.

Visgi yra dar viena alytnamių bėda - visų jų medinės dalys, o jų daug, būdavo impregnuojamos kažkokiu brudu, į kurio sudėtį įėjo asbestas. Ir kaip rezultatas - užterštumas asbestu alytnamiuose tiek viršija bet kokias normas, kad išties tai juos visus tiesiog reiktų nugriauti ir išvežti kokiam nors perdirbimui. O į jų vietą - pasistatyti normalius namus. Ką, tiesą sakant, daugelis alytnamių savininkų jau seniai ir padarė.

Dar žr.

• Chruščiovkės - kitas sovietmečio architektūrinis stebuklas