Adamsitas

Buvo kadaise tokia istorija, kai kažkoie amerikonų karo veteranai-pensininkai vietoje pinigų kažkokius beverčius popierėlius gavo ir dėl to į gatves išėjo protestuot - Bonusų armija tai vadinosi. Užtat ant jų 1932 metais kaip užleido adamsito, tai tie tada ir išsiskirstė - kas kur akys veda, o kas į ligonines visokias.

Adamsitas, dar žinomas kaip DM - nuostabus cheminis ginklas, toksai sintetinis junginys, kuris gaminamas iš arseno ir visokių organinių chemikalijų. Andai Tarpukariu buvo laikomas vienu iš geriausių žmonijos išradimų, skirtų kareivių tručijimui, bet vėliau kažkodėl nunyko, nes atsirado geresnių, tai ir vokiškos, ir rusiškos atsargos buvo gražiai sumestos į Baltijos jūrą.

Gi kiek ten buvo sumesta vokiškų atsargų, tai gal kas nors ir išsiaiškintų, bet kiek sovietai sumetė nuosavo adamsito, tai labai neaišku. Dar adamisitas pasižymi viena gera savybe: jis praktiškai su niekuo nereaguoja. O tai reiškia, kad išlieka jis visam laikui. Ten, kur kažkas išpils adamsitą, ten ir po 10, ir po 100, ir po 1000 metų adamsitas puikiausiai išsilaikys.

Gal tik vienas blogumas: adamsitas ore yra visai nelakus, tad suveikia tiktai jo dulkelės, kurios įkvepiamos ar ant odos nusėda. Taip kad jei aplinkoje išsisklaidys, tai gal taip ir neveiks, nebent ant jo užliptumėt ar įlįstumėt į adamsitu užterštą vandenį. Tai nors Tarpukariu anas ir buvo naudojamas vietoje ašarinių dujų, bet irgi nelabai efektyviai, nes paaiškėjo, kad tam reikalui yra už jį geresnių junginių.

Šiais laikais adamsitas nelabai paplitęs, nes yra daugybę kartų veiksmingesnių dirginančių medžiagų, kaip kad CN, CS ar kitos, o be to ir dujokaukės dabartinės nuo adamsito apsaugo puikiai, tad visos pasaulinės adamsito atsargos seniai utilizuotos, dažniausiai - suvertimo į visokias jūras būdu. Į Baltijos jūrą irgi priversta pakankamai.

Adamsito poveikis

Savo poveikio efektais adamsitas yra iritantas, o konkrečiau priskiriamas čiaudulį sukeliančioms medžiagoms (sternitams), nes labai mažos koncentracijos sukelia perštėjimą nosiaryklėje, nuo ko būna labai daug čiaudėjimo ir kosėjimo. Betgi visada tas čiaudėjimas ir kosėjimas baigiasi tuo, kad prasideda ir vėmimas, nes kažkokie ten čiaudėjimo ir vėmimo nerviniai centrai yra tarpusavyje susiję.

Užtat ir panaudojimas adamsito būdavo toksai, kad jis prasiskverbdavo per senovines dujokaukes, kareiviai imdavo čiaudėti, o paskui ir vemti. O kai prisivemia kareivis į dujokaukę, tai būna nelabai gerai, nes ta dujokaukė užsikemša. Ir netgi jei ir neužsikemša, tai nuolat vemdamas, nesugebėsi juk visų savo vėmalų išgerti, todėl reiks tą dujokaukę nusimauti. O kai tik nusimausi, tai paaiškės, kad viskas dar blogiau ir numirsi tada. Taip kad savo poveikiu adamsitas aštriai sukelia būdingą cheminio karo klausimą: ką daryti, jei prisivėmei į dujokaukę?

O jei pakliūna ant odos, tai adamsitas sukelia klaikų niežulį, dargi tokį, kad žmonės nusikaso iki žaizdų, nors patsai adamsitas, kaip ir kiti arseno organiniai cheminiai ginklai, odą irgi pažeidžia, sukeldamas visokias pūsles, tegul ir silpniau negu liuizitas, bet irgi pakankamai gerai, kad nuo didesnių dozių mėsos gabalais išvirstų. O tai irgi labai padeda, jei aplinka kokiomis nors per odą įsisavinamomis chemikalijomis užteršta.

Dėl to, kad priverčia apsivemti ir nusimauti dujokaukę, adamsitas būdavo labai populiarus visokiuose mišiniuose su kitais cheminiais ginklais, kaip kad ipritas ir panašūs. Bet gi dabartinės dujokaukės jau nuo to apsaugo, taip kad ir adamsitas nelabai veikia.

Taip kad šiais laikais gi adamsitas yra laikomas bjauriu ir seniai užmirštu cheminiu ginklu, bet gi žinia, kad pagal visas vyriausybes ašarinės dujos nėra cheminiai ginklai, taip kad ir Tarpukaryje kai kur aną naudodavo kokiems nors demonstrantams beigi riaušininkams vaikyt, aišku neretai paskui anuos gydydami gydomąjame morge, bet dabar jau sako, kad kitos ašarinės dujos yra tokios pat saugios, kaip sakydavo anais laikais apie adamsitą.