Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Žiurkėnų kovos
Koviniai žiurkėnai - tai žiurkėnų kovoms paruošti žiurkėnai. Išties puikus, malonus, pigus ir emocingas užsiėmimas. Vienas žiurkėnas tekainuoja keletą litų, bet malonumo jums gali suteikti ištisas valandas, o dar ir atnešti nemažą pelną, jei yra gerai treniruotas, vikrus. Kaip sporto šaka, žiurkėnų kovos užgimė JAV, Kalifornijoje, tačiau paskutiniu metu išpopuliarėjo visame pasaulyje. Daugelyje šalių žiurkėnų kovos yra nelegalios, apie tai, ar legalu jas rengti Lietuvoje - nežinome.
Turime išsyk pareikšti, kad šitos kovos yra brutualios, baisios ir turi būti uždraustos, nes pažeidžia gyvūnų teises!
Žiurkėnų paruošimas
Kovoms tinka jau pilnai suaugę, bet vis dar neseni žiurkėnai, geriausias amžius - apie 6-9 mėn.. Pirkdami žiurkėną kovoms, atrinkite patį stambiausią, vikriausią, drąsiausią. Specialistai ginčijasi, ar geriau žiurkėno vikrumas, ar dydis - vikresni būna judrūs, sugeba priešininką pulti iš šono, tuo tarpu didesni - paneša stambesnę geležtę, smarkiau sužeidžia. Kovoms tinka tik patinėliai, patelės yra nepakankamai agresyvios, greitai pabėga iš mūšio lauko.
Ginklavimas
Ginklo geležtę reikia paruošti kuo geriau. Idealu - išgaląsti, kaip skustuvą. Geležtės gali būti įvairių formų, įskaitant ir ašmenis, smailiais šakutes ar savadarbius ginklus iš adatų bei skutimosi peiliukų. Tinkamo ginklo išrinkimas ir paruošimas - vienas iš svarbiausių dalykų. Pernelyg sunkus ginklas trukdys žiurkėnui judėti, tuo tarpu pernelyg lengvą priešininkas gali lengvai nustumti. Jei ginklas trumpas, žiurkėnas su juo juda vikriau, suduoda smūgius smarkiau, bet turi prisiartinti prie priešininko arti. Jei ginklas ilgas, žiurkėnas juda ne taip vikriai, labiau kliuvinėja, smūgiai būna silpnesni, tačiau gali sužeisti priešininką iš tolo.
Dažniausiai ginklas tvirtinamas žiurkėnui ant nugaros, nors specialiai pagaminti ginklai gali būti tvirtinami ir iš pilvo pusės, tada smūgiai ginklu efektyviau gali būti suduodami priešininkui per kojas ir gerklę. Tačiau prie pilvo tvirtintas ginklas labiau trukdo judėti.
Daugeliu atvejų vietoj ginklo tinka paprasčiausias nedidelis ir lengvas peiliukas - masyvesnė rankena padeda žvėreliui išlaikyti pusiausvyrą, ilga geležtė leidžia efektyviai sužeisti priešininkus. Visgi, aukštos klasės kovose naudojami specialiai pagaminti ginklai. Lietuvoje varžybose nekovojama šiaulietiškomis kabliukų kuokelėmis, nes daugumos sutarimu, tai yra nesportiška.
Šarvavimas
Įprastoms kovoms specialiai šarvuoti žiurkėnus draudžiama, tačiau šarvu nelaikoma lipni juosta, su kuria tvirtinama geležtė. Todėl daugelis žaidėjų apvynioja žiurkėnus gan storai, kad kuo labiau apsaugotų nuo sužeidimų. Neužmirškite, kad tai turi ir trūkumų - per storai apvyniotas žiurkėnas negalės vikriai judėti.
Tačiau yra ir šarvuotos kovos, kurios mažiau populiarios, nes mažiau efektingos, retai kada mirtinos, joms reikia ilgai ruoštis, kainuoja brangiai. Tokioms kovoms žiurkėnai specialiai šarvuojami, paprastai - šarvais, padarytais iš plono (0,2-0,5mm storio) kartono. Pagrindinės šarvuojamos vietos - kojos ir galva. Tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kad galvos šarvavimas labai sutrikdo žiurkėno regėjimą ir klausą, jis ima sunkiai reaguoti į priešininką, tuo tarpu kojų šarvavimas smarkiai varžo judesius. Todėl kovoje tarp šarvuoto ir nešarvuoto žiurkėno dažniausiai laimi nešarvuotas.
Treniravimas
Treniruojami žiurkėnai, naudojant specialiai atbukintas geležtes, kurios negali smarkiai sužeisti. Visgi, paliekami gana aštrūs geležčių galai, kad žvėreliai jaustų skausmą, taip išmoktų išsisukti nuo priešininko smūgių ir patys kovoti tikslingiau. Optimalaus treniruočių ciklo nėra, kiekvienas kovų dalyvis nustato savo žiurkėnams optimalų ciklą pats. Dažniausiai naudojami tokie:
- Du kartus per dieną, su 3 dienų pertrauka po 4 treniruočių dienų
- Viena diena - 4 treniruotės, viena diena poilsis
- Nuolatinės treniruotės vieną kartą per dieną
Gali būti ir kitų, intensyvesnių ar švelnesnių treniravimo grafikų.
Žvėrelius, skirtus treniruotėms, labai svarbu laikyti atskiruose narvuose ir netgi atskiruose kambariuose, kad jie nepriprastų vienas prie kito kvapo. Agresyvumui sužadinti, prieš treniruotes šalia galima pastatyti narvelį su atskiram kambary laikytomis patelėmis, tai paskatina patinėlių norą kovoti.
Kovos
Kaunamasi vieną raundą (paprastai 5 minutes) ant specialaus 100x160cm stalo, turinčio kraštus-tvoreles (arba didelėje, bent 120x120cm dėžėje su lygiom grindim), dėl kurių žiurkėnas negali pabėgti. Į kovą kištis draudžiama, išskyrus atvejus, kai kovą sustabdo teisėjas (pvz., kai žiurkėnų ginklai susikabina vienas su kitu). Po kovos priešininkai išskiriami. Laimėtojas - tas žvėralis kuris išgyveno, arba pagal pralaimėjusį (pralaimėjęs tas, kuris pargriuvo ir negalėjo atsikelti arba buvo užspeistas į kampą, pasibaigus raundui). Kovų skaičius per dieną neribojamas, tačiau dauguma kovotojų dalyvauja ne daugiau, kaip 1-2 kovose per savaitę, kad galėtų užgydyti žaizdas.
Už dalyvavimą profesionaliose kovose visada imamas mokestis. Žiurkėno savininkas bet kada gali jį išgelbėti iš kovos, tačiau tokiu atveju privalo sumokėti laimėjusiai pusei 4-gubo dydžio baudą ir yra diskvalifikuojamas dviem savaitėm.
Paskutiniu metu plinta mėgėjiškos kovos, kurios vyksta ant paprasto stalo, neturinčio apsauginių kraštų. Tokiose kovose žvėreliai dažnai "kietai" treniruojami prieš varžybas, nes gali kovoti tikrais ginklais, tačiau nesusižeidžia taip smarkiai. Tada laikoma, kad pralaimėjo tas žiurkėnas, kuris nukrito nuo stalo. Tačiau šios kovos nėra populiarios, nes labai trumpos ir neįspūdingos.
Kovose griežtai draudžiama naudoti užnuodytus ginklus ar duoti žvėreliams dopingo (alkoholio, kofeino ar pan.).
Šiaulietiškų kuokelių kontraversija
Nuo 2008 metų Lietuvoje uždraustos kovos šiaulietiškomis kuokelėmis, o šiauliečiai boikotuojami. Problema yra ta, kad šiaulietiškos kabliukų kuokelės neleidžia kovoti žvėreliams sportiškai, kovos pavirsta į paprastą gyvūnėlių žalojimą, kur laimi ne tas gyvūnėlis, kuris vikresnis ir stipresnis, o tas, kuris pirmas užkabino priešininką. Be to, kaudamiesi su šiaulietiškomis kuokelėmis, dažniausiai sunkiai ir nepataisomai sužalojami abu gyvūnėliai. Todėl tokiomis kuokelėmis įmanoma kovoti tik smarkiai apšarvuotiems gyvūnėliams, o tokios kovos yra nesportiškos. Taip pat svarstoma galimybė šiaulietiškas kuokeles uždrausti ir visame pasaulyje, nes jos sukelia daugumos dalyvių pasipiktinimą. Dėl to svarstomas ir klausimas dėl ginklų naudojimo reglamentavimo.
Šiaulietiškos kabliukų kuokelės dažniausiai daromos iš kinietiškos vienkartinės valgymo lazdelės, prie jos pririšant siūlu didelį kiekį specialiai atlankstytų žvejybos kabliukų, dažniausiai nuo 10 iki 30, kartais ir daugiau. Kabliukai būna labai aštrūs, su užkarpomis, todėl įsminga į žvėrelių kūną ir neišsitraukia, draskydami raumenis ir sausgysles. Tokios kovos yra panašesnės į sadizmą, o ne sportines rungtynes.
Lietuvoje
Lietuvoje pirmos žiurkėnų kovos surengtos dar 2003 metais, nuo 2007 rengiami neoficialūs čempionatai, žvėreliai reitinguojami, organizuojami statymai ir lažybos. Tradicinė kovų vieta - Vilniuje, ant Tauro kalno antradieniais, taip pat - klube Savanorių prospekte (trečiadieniais ir penktadieniais). Taip pat kovos rengiamos Šiauliuose ir Kaune.