Žigulinis

Tai kokia etiketė, toks tas ir alus buvo... Nerekomenduojam išties, jei ir pamatysit kur parduotuvėj kokioj, na nebent kokį sovietmetį prisimnt norėtumėt. Etiketė čia iš ankstyvesnių laikų, maža, ant butelio viršaus būdavo klijuojama.

Žigulinis alus - taigi pats šūdiniausias, koks tik būdavo sovietmečiu, bet gal ir dabar dar būna. Tai šiaip jau pagal savo giluminę esmę, šisai alus gal ir visai neblogas būtų buvęs, nesgi lengvas visai, nestiprus ir visaip geras, becukris, išu Rusijos kilęs, tenai išrastas ir tenai populiariausias.

Bet kad to žigulinio alaus technologija labai jau buvo ištobulinta gerai, iš esmės, netgi galima sakyti, kad tai grynai gamyklinis alus, kuriam gamint kažkas panašaus į high gravity buvo dar tais laikais naudojama, kai jokio high gravity ar panašių bioreakcinių metodų dar nei išrasta nebuvo. Stengdavosi jį virti kuo staigiau ir greičiau ir pigiau. Tai gaudavosi toksai gana silpnas ir nekokia kokybe pasižymintis pusmyžalis.

Čia iš vėlesnių laikų etiketė, didelė - ant butelio šono klijuojama. Tai savo ruda ir geltona spalvomis etiketė giliai simbolizuoja šio alaus skonį ir kvapą.

Tai viena legenda, kuri sklido, sakė, kad žigulinį darydavo paprasčiausiai: kai aludariai padaro normalų alų, taigi viso to dumblo ir dugne esančio alaus kartu su normaliu alumi nenupila, nes alų pagadintų. O išpilti tas nuosėdas - irgi gaila. Tai išvirdavo kokį nors Širvenos alų, jo dugninius likučius vandeniu praskiesdavo, nufiltruodavo ir gaudavos žigulinis - vos 11 procentų riebumo, tai kaip pasakius, aludariai tokį paprastai vadina myžalais. Tai dėl tų visokių gamybos ypatybių tikras ir tradicinis žigulinis alus turi būdingą šūdo kvapelį - tąjį duoda pūt pradedančios mielės.

Tai aišku, pigus tas žigulinis buvo labai, tai ir paklausa buvo didelė, o ir šiaip kai žaliavų pritrūkdavo, o planą vykdyt reikdavo, tai dėl liesumo buvo virt patogu jį. Tai ilgainiui ėmė ir šiaip gamint, iš atliekų visokių, kaip aludariai sako - iš trečioko ir netgi dažniau - išu ketvirtoko. Karštomis vasaros dienomis, kai alaus pasirinkimas parduotuvėse būdavo iš vienos alaus rūšies, žigulinis alus būdavo parduodamas lengviausiai iš visų, nes kito pasirinkimo ir nebūdavo. Taigi, buvo mėgstamiausias gėrimas ir miestiečių, ir kaimiečių tarpe.

O tai dar vienu metu, į sovietmečio pabaigą Utenoj visgi nesusilaikė aludariai ir pagerino cielu procentu sudėtį, taip gavosi vadinamasai "Žigulinis specialusis", katras buvo netgi 12 procentų riebumo berods. Kiti gi sakė, kad išties sudėties niekas nedarė riebesne, o tiesiog dar daugiau paplavų pradėjo dėti.

Žymiausi šito alaus mėgėjai

• Gediminas Gemskis