Žalioji banga

Žalioji banga visame gražume demonstruojama pačiame Vilniaus centre - Lukiškių aikštėje, kad visi matytų, kaip gražu. Medžius nudžiovinusios druskos barstyti žiemomis nenustoja, o mirusius medžius dar palaisto, nes vaizduoja kažkokį rūpestį gamta.

Žalioji banga - toksai naujas Vilniaus projektas, kurio metu sugalvojo prisodinti melejoną medžių ir krūmų kur papuola ir kaip papuola, kad būtų paneigti visi teiginiai, kad senus gražius medžius savavaldybė kerta ir naikina. Nes jei daug medžių naujų prisodinsi, tai tie nauji medžiai visų senų medžių iškapojimą kaip tai būk tai paneigs.

Žalioji banga Vilniuje pasklido kartu su visokia tvorizacija, trinkelizacija ir betonizacija, o kartu buvo paskleistas ir judusis darnumas bei gatvių standartas. Tai dėl to daugeliui kilo įtarimas, kad matomai šitie visi reiškiniai susiję ir kilę kokiose nors to paties asmens, galimai gal kokio nors mero ar su juo susijusioje galvoje. Mat visos tos nesąmonės kaip tai keistai apsijungia į nelabai normalią, bet labai nenormalią kažkokio keisto miesto darkymo idėją.

Vedinas žaliosios bangos, Vilniaus meras sodino kažkokius sodinukus viduryje gatvės, o gyventojai stebėjo kažkokius nelabai suprantamus krūmus, atsirandančius vietoje šaligatvio plytelių. Savivaldybė ta žaliąja banga gyrėsi, bet kiti gi sakė, kad kažkam smegenys matyt žaliais pelėsiais pasidengė ir dėl to ir kliedi, tai išties toji žalia spalva tuos kliedesius ir simbolizuoja.

Vėliau daugelis pamatė, kad tūkstančiais kur papuola prisodinti krūmai ir medeliai žūsta, seni gi medžiai nudžiūsta nuo didžiuliais kiekiais barstomos druskos bei užbetonuotos aplinkos, dėl kurios jų nepasiekia vanduo, tad žalioji banga greičiau jau ruda, o ne žalia. Savavaldybė gi į tai atsako, kad čia ji rūpinasi ir senais ir jaunais medžiais, ir kad šitaip juos gelbėja ir prižiūri.