Žąsys

Tai čia išties kur daug tų žąsų augina, tai minios jų, minios nesuvokiamos, eina ir eina, tai pagalvokit, kas būtų, jei į toks būrys kokį vaiką užpultų, ar gal net ir suaugusį žmogų, tai gi mirtinai užkapotų...

Žąsis - tai taip ir bobą kokią galima pavadint, tai panašiai, kaip Žąsinas būtų visai... Tai žąsys daug kriaksi, įžnybt bando vis kam nors, agresyvios yra, debilavotos ir durnos, beigi šiaip būriais būriuojasi. Kita vertus riebus paukštis, bene gal ir geriausias iš naminių, netgi už antį geresnis irgi už kalakutą skanesnis.

O taigi čia Pipedija sako, kad visgi paukštis - ne mėsa, taipgi ir žąsis visgi nėra idealus maistas...

Prancūzai ir žąsys

Didelė tuštuma atsirastų prancūzų nacionalinėje ir internacionalinėje virtuvėje, jei žąsys nebūtų naudojamos maistui. Manote, kad ši prancūzų virtuvė yra labai išradinga ir puiki? Tiesą sakant, dauguma jos patiekalų yra tik vieno patiekalo įvairios versijos. Šis faktas nebūtų vertas ypatingo dėmesio, jei ne patiekalo specifinės savybės. Šiam patiekalui naudojamos žąsys. Žąsų mėsos naudojimas skamba kaip pakankamai sveikas ir naudingas procesas žmogaus organizmui. Tačiau ne mėsa domina prancūzus.

Įsivaizduokite, kad esate žąsis. Ir turite pasirinkimo laisvę, ne gyvenimo laisvę, bet pasirinkimo. Jūs esate pasmerktas visą gyenimą gyventi nelaisvėje ir galų gale būti nužudytas ir panaudotas maistui. Labai liūdna. Tikrai ne! Nes jūs turite galimybę pasirinkti, kokioje pasaulio vietoje mirti. Pats protingiausias ir vienintelis pasirinkimas būtų nesirinkti gyvenimo Prancūzijoje! Nes mirtis Prancūzijoje jums būtų tolimas ir nepasiekiamas vaizdinys. Prancūzai labai mėgsta prisikimšti pilvus labai skaniu (jiems) maistu. Didžiausia ir galbūt vienintelė prancūzų virtuvės tradicija - žąsų kepenėlių naudojimas. Baisiausia, kad kadaise kažkoks prancūzpalaikis per atsitiktinumą suvalgė paliegusios ir vargšos žąsies kepenėles. Ir labai gaila, kad tas prancūzas turėjo labai iškrypusį skonį, kaip ir didžioji dalis jo palikuonių, ir dėl to jam patiko tos kepenėlės. Taip patiko, kad jis negalėjo užmigti naktimis, vis sapnuodamas savo tystančias seiles ant tos jau išgelbėtos žąsies kepenėlių liekanų. Nenurimo, naudojo intelektą, pažintis, patirtį, netgi intrigas ir galų gale išsiaiškino, kodėl tos kepenėlės buvo tokios skanios. Žąsies kepenys turi būti paveiktos hepatomegalijos. Sunkiai tikimu būdu aplinkiniai prancūzai bei toliau sekę jų palikuonys taip pat susižavėjo tokios žąsų kepenėlių formos skoniu. Prasidėjo masinis eksperimentų maratonas - visi norėjo sužinoti, kaip gauti dar daugiau tokių žąsų. Tai buvo lengvoji istorijos dalis prancūzų žąsims. Sunkioji, košmariška dalis prasidėjo, kai dar vienas į psichopatiją linkęs prancūzpalaikis atrado, kaip išgauti tas legendines kepenėles. Jis suprato, kaip žąsims reikia sukelti hepatomegaliją. Jis suprato, kad žąsis reikia laikyti kiek įmanoma mažose patalpose ir maitinti specifiniais produktais beveik neribotais kiekiais. Tada pavyksta išgauti šias kančios išnešiotas kepenėles.

Žasų kepenėlės Prancūzijoje yra valgomos didžiuliais kiekiais. Didžioji dalis prancūzų/žąsų kepenėlių vartotojų susiformavo sau nesąmoningą apsaugą nuo informacijos apie būdą, kuriuo gaunamos jų pamėgtos kepenėlės. Tai neturėtų stebinti, toks elgesys labai dažnas tarp neurotipikų.

Leninas ir žąsys

Kalbama, kad Leninas, kai dar buvo visai pienburnis ir nesvajojo apie Krupskajas visokias, kartą ėjo iš bibliotekos abiejom rankomis nešinas krūva knygų. Ir staiga jį užpuolė žąsys. Leninas, nenorėdamas ištepti brangiųjų knygų, krito ant žemės tvirtai jas spausdamas ir kojomis ėmė gintis nuo žąsų. Tokios graudžios beigi be abejonės jokios tikros istorijos tik prieš kokį trisdešimt metų atgal buvo sekamos žemųjų klasių mokinukams tuo pamokant kaip reikia mylėti partiją ir tėvynę, iš šiaip gražiai elgtis. Dar galima būtų papasakoti analogiškos moralės istoriją apie Leniną ir liniuotę, bet tai iš vis neturėtų jokio ryšio su žasimis.