Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Subskraibink Pipediją ant FB:

Cepelinai

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lietuviški cepelinai. Nuotrauka dorai pavogta iš G.Vilpišausko LJ, ano neatsiklausus. Tegul pratinasi prie kilobaitų judėjimo laisvės Internete. Beje, ten dar daug ko netgi labai įdomaus liko..
Cepelinai, dar kartais pravardžiuojami Didžkukuliais - lietuvių tautinis patiekalas iš tarkuotų bulvių, kokio nors įdaro ir tradicinio spirgų-grietinės beigi sviesto-grietinės ar tiesiog grietinės padažo.

Dėl neapsakomo skanumo ir sudėtingos, kitataučiams sunkiai įkandamos gaminimo technologijos, pelnytai laikomi nacionalinio pasididžiavimo objektu.

Rimti lietuviai gali įveikti virš dešimt cepelinų vienu prisėdimu, o kaip teigia legendos, senobėje, Vytauto laikais, būtą ir virš dvidešimt cepelinų suraitančių karžygių. Nenuostabu, žinant, kad užsigerti juos jiems tekdavo vandeniu iš Juodosios jūros.

Kaip teigia egzpertai, cepelinai - tai ne koks tai vienas patiekalas, bet tikra valgio simfonija, tsakant, prašmatnaus maisto gaminimo būdas. Išradinga lietuvių tauta dar prie kunigaikščio Mindaugo sukūrė cepelinus su įvairiausiais įdarais: mėsa, grybais, varške, kapotu kumpiu ir dar daugybę nūnai jau užmirštų bajoriškų variantų.

Atrasti juos vėl bando geriausi Lietuvos kulinarinio paveldo tyrėjai. Vincentas Sakas išsiaiškino, kad prie Žygimanto Augusto tarp Lietuvos bajorų buvo populiaru į cepelinus dėti lygiomis dalimis juoduosius ikrus, apkeptus fazanų liežuvėlius, sumaišytus su abrikoso skiltelėmis ir apteptus mango sviestu.

Cepelinų reputacijos problema

Svarbiausias lietuviškų cepelinų ypatumas yra tas, kad jie visiškai netinka greitojo maisto pavidalu. Tai yra grynai naminis maistas ir tikrai skanių cepelinų neįmanoma gauti viešojo maitinimo įstaigose. Kartojame netikintiems - neįmanoma!

Negalime įvardinti nei vienos viešos vietos Vilniaus miesto ir rajono ribose, kur būtų galima suvalgyti cepelinų, nors iš tolo panašių į naminius. Būtent tame ir glūdi to keisto fakto, kad atvykę užsienio turistai išvyksta visiškai nesužavėti lietuviškais cepelinais, paslaptis!

O ir kas tame nuostabaus, jeigu jie rimtai mano, kad tas po greitąja pašildytas krakmolingas kleckas, su 3,5-4 cm storio luobu ir sojinės mėsos faršo ar plikos varškės be jokio priedo, įdaru, užpiltas vandeninga balta pliurza su svogūnų gabaliukais ir yra įžymieji LIETUVIŠKI CEPELINAI!?

Todėl jie ir trauko pečiais, patyliukais už akių šaipydamiesi iš mūsų virtuvės - kaip tie lietuviai gali valgyti tokį nevalgomą daikta? O kad tie tautinių restoranų - dvarų, bajorkiemių ir klėčių "cepelinai" išties yra nevalgomas daiktas, jums patvirtins bet kuris doras lietuvis, kurio mama beigi tradicinė žmona gamina ar gamindavo cepelinus namuose.

Austras Arminas Kreineris paragavęs naminių cepelinų nusprendė likti Lietuvoje. O restoraninius iškart spjovė lauk...
Štai ką apie tai rašo toks austrijokas-dezaineris Arminas Kreineris, užsigyvenęs mūsų Vilniuje:
"..mano pirmasis bandymas paragauti cepelinų Vilniuje buvo tikras košmaras.
Gal buvo prastas restoranas, o gal blogas virėjas. Atsikandau kąsnį ir išspjoviau. Porciją turėjo baigti draugas.
Po kurio laiko nuvažiavau pas vienos draugės tėvus į Varėną. Jos motina išvirė cepelinų.
Namie virti cepelinai buvo tokie puikūs, kad suvalgiau penkis. Jei būčiau pajėgęs, būčiau suvalgęs ir daugiau.
Man patinka šaltibarščiai, o labiausiai mėgstu balandėlius.
Patinka ir kibinai, bet tai nėra lietuvių patiekalas." [1]



Sąmokslas prieš cepelinus ir vaistai nuo jo

Ir dar toks Lietrytis karts nuo karto praveda šmeižto ir difamacijos kampaniją prieš lietuvišką tautinį paveldą.

Vienos tokios objektas buvo būtent lietuviški cepelinai. Buvo platinami Vincento Sako gandai, kad jie nėra autentiški, kad juos išrado Stalinas lietuviams į kolūkius privilioti, kad valgyti juos nesveika ir netgi reikalaujama išvis uždrausti lietuviams juos valgyti ir pakeisti picomis, kebabais, gal net žmogkebabiais beigi hamburgeriais!

Tame juodame ir gėdingame reikale atsižymėjo egzpertas-plagiatorius Vincentas Sakas ir jo vadovaujama cepelinų nekentėjų šutvė: Monika Bončkutė, Kristina Sabaliauskaitė ir žymus hamburgerių ėdikas Andrius Užkalnis!

Mūsų Prezidentė turėtu baigti užsiimti niekais ir pagaliau susirūpinti mūsų nacionalinio pasididžiavimo - Cepelinų žlugdoma reputacija.

Ir pavesti apvalytam nuo žydrųjų albinų Valstybės saugumo departamentui išsiaiškinti, ar tame, kad sostinėje neįmanoma gauti tikrų cepelinų, o vietoje jų pakišinėjami kažkokie bridnūs nevalgomi kleckai nėra kokio priešų sąmokslo ir diversijos?

O iki tol cepelinų lietuviai gali paragauti tik kažkieno namuose. Užsieniečiai jų paragauti išvis negali, nebent įsitrintu pas ką į namus.

Beje, jei kam nepasisekė gyvenime ir anas vedė kokią feminizdę, nemokančią gaminti, tai būdas išsaugoti lietuviškumą ir išmokti gaminti tikrus lietuviškus cepelinus visgi yra:

Dar žr.

Viskas smulkiai aprašyta ir netgi paveiksliukų yra.


Godokime lietuvybę - virkime ir valgykime cepelinus bent kartą į mėnesį!

Įdomūs faktai visokie

  • Teigiama, kad tautiškas blogeris Zeppelinus [2] užvadintas taip būtent lietuviškų cepelinų garbei ir šlovei.