Kaukas

Kaukai - tai tokie mitologiniai padarai iš senovės lietuvių pasakų, kur prinešdavo žmonėms į namus kažkokių gėrybių, pagrindinai kokių nors grūdų ar kažko panašaus. Dar kaukai būdavo siejami su visokiomis mirusiomis dūšiomis.

Vėlesniais laikais kaukai dar buvo supainioti su aitvarais, ale paskui atsirado kažkoksai Algirdas Julius Greimas su savo visa semiotika ir sudirbo visokias dundulienes bei kitą filologinę-etnografinę šutvę, nes pademonstravo, kad kaukai esantys požeminiai gyviai, o aitvarai gi skraidantys, tad bendro tarp jų tiek, kiek tarp krokodilų ir kregždučių.

Kaip jau būdinga, visokiuose mituose būna ir tiesos, tiktai kad toji dažniausiai labai iškreipta. Kaukų prototipu mituose labiausiai tikėtina, kad buvęs tiesiog graužikas, kadaise gyvenęs ir Lietuvoje, o ir dabar sutinkamas pusėje Baltarusijos - tai toksai balėsas, kitaip tariant - didelis žiurkėnas.

Balėsai nelabai bijo žmonių, linkę apsigyventi ir soduose, ir namuose kur nors po grindimis, kasasi didelius urvus ir mėgsta šilumą. O atsargas sukaupia labai dideles - tipiniu atveju apie 10-15 kilogramų, o kartais ir kelis kartus daugiau. Taigi, matyt kad tokie balėsai kai užsiveisdavo pas ką nors namuose, prinešdavo kur nors į užpečkį krūvą grūdų, tai tuomečiai biedni valstiečiai labai džiaugdavosi.

Verta pastebėti, kad graužikai labai mėgsta pieną, o kaukų viliojimui visad ir būdavo nurodoma, kad pieno reikia jiems palikti lėkštutėje įpilto.