Biurokratija

Biurokratija - labiausiai išvystyta ir prie visų sąlygų efektyviausiai prisitaikanti visuomenės valdymo forma, kur viską valdo ne kokie nors autokratai, ne chunta ir netgi demokratija, o pilka ir beveidė popierinė sistema, kurios tiesioginės valios vykdytojais ir skleidėjais tampa biurokratai bei nomenklatūra.

Biurokratija puikiai prisitaiko prie bet kurių režimų, nes savo esme ji yra orientuota ne į visuomenės ir netgi ne į kokių nors idėjų, o į valdančiųjų aptarnavimą, juos kiek įmanoma labiau atsiejant nuo aplinkos, apstatant viską biurokratiniais barjerais, filtruojant ir iškraipant bet kokią informaciją, o kartu visą valstybę pajungiant biurokratinės sistemos auginimui.

Šnekant žmogiškiau, biurokratai visokiems valstybių vadams būna labai paslaugūs, tik nepaprastai efektingai, gerai ir įtikinamai pisa protą, kol visi vadai, netgi buvę nepatikliais, patiki, kad biurokratai jais rūpinasi. Tuo pat metu biurokratai nieko neprileidžia prie valdžios, neteikia tikros informacijos ir visus dusina.

Savo veikimu biurokratija turi tipiškus parazito požymius: ji naudoja šeimininko resursus, vaizduoja šeimininkui nepavojingą ir jos neįmanoma atsikratyti, nes prie šeimininko ji idealiai prisitaikiusi.

Dar įdomiau, kad biurokratija savo metodais leidžia išspręsti visas įmanomas problemas bei konfliktus, būtent taip ir įsiterpdama į visuomenę. Pvz., jei kyla nesutarimas tarp kapitalistų ir kokio nors proletariato, biurokratai sukuria reguliavimus, taip prisidarydami tūkstančius vietų sau ir konfliktą nuslopindami. Šitaip iš bet kurios problemos biurokratai pasidaro sau naudos. Kas įdomu, problemos jie nesprendžia, bet visų konflikto pusių resursus (ir dirbančiųjų laiką, ir vertelgų pinigus) sunaudoja biurokratijos auginimui. Savaime aišku, šitaip ne tik padaugėja biurokratų, bet ir išauga jų galia bei įtaka.

Ilgainiui biurokratija visose valstybėse auga, kol ima valdyti viską, o buvę vadai telieka priedėliu prie sistemos. Valdžios aparatas išauga iki neįsivaizduojamų mastų, suėda visus resursus ir dirba tiktai savo poreikiams, kurie absoliučiai nesuprantami ir niekam neaiškūs. Štai tada ateina Kafka.

Reikia pasakyti, kad ir švelnesniais atvejais biurokratija atrodo baisiai: štai kad ir garsiaisiais 1984 dirbusi sistema tiesiog tapo biurslo požymius turinčia socialistinės ar net komunistinės diktatūros simbioze su kariniu-pramoniniu kompleksu beigi įvairiais oligarchais. Ir visą tą neįtikėtiną sąjungą sukūrė ne kas kitas, o tiesiog įprasta biurokratija.