Seilėtumo simptomas

Seilėtumo simptomas, dar žinomas kaip spjaudymo simptomas - tam tikras motorinis negatyvizmas, dėl kurio pacientas negali nuryti savo paties seilių. Dėl to seilės ima kauptis burnoje, o kai jos kaupiasi burnoje - tai tada nėra kur jų dėti ir jos varva.

Švelnesniu atveju pacientas patiria nemalonius pojūčius, rydamas savo seiles ar tiesiog įsijungia tam tikras negalėjimas nuryti seiles. Dėl to pacientas ima jas spjaudyti. Pastebima, kad atvestas į patalpą, kurioje spjaudyti negalima (pvz., į gydytojo kabinetą), pacientas seiles prisiverčia nuryti, tačiau tas seilių nurijimas būna prisiverstinis, aiškiai pastebimas, nelabai natūralus, nes seilių prisipaupia daug, o nurijimas yra stabdomas.

Sunkesniu atveju pacientas, nenuryjantis seilių, ima spjaudyti netgi gydytojo kabinete ar kitose vietose, kur spjaudyti negalima. Tai reiškiasi kartais ir kaip aktyvus negatyvizmas, kur pacientas taip elgiasi demonstratyviai. Toksai spjaudymas rodo, kad pacientas negeba adekvačiai elgtis, jo aplinkos suvokimas yra sutrikęs. Dažnai esant aktyvaus spjaudymo simptomams, pasteimas ir juntamai padidėjęs paciento agresyvumas, grubumas. Neretai tai būna prie heboidinės psichopatijos, taip pat ir prie heboidinės šizofrenijos.

Pilnaverčio seilėtumo atveju paciento negatyvizmas būna visiškas: jis negali seilių nei nuryti, nei išspjauti, todėl seilės kaupiasi burnoje tol, kol ima veržtis per lūpas ir tekėti per veidą. Kai kada kartu su tokiu seilėtumu pastebimas ir straubliuko simptomas: pacientas įsitempęs, tačiau seilių nenuryja, jos varva, o kietai suspausdamas lūpas, ligonis bando jas sulaikyti.

Seilėtumas yra vienas iš dažnų požymių, esant katatoninei šizofrenijai.