Paranojinis sindromas

Paranojinis sindromas arba taip vadinami paranojiniai kliedesiai, o visai paprastai - ta tikroji, klasikinė ir visiškai tikra paranoja. Čia esminis požymis - tai kryptingi, kitaip tariant sistemingi kliedesiai, kur viskas susiveda į kažkokį sąmokslą, o jei tiksliau - tai sąmokslo teoriją. Išties paprastai tai tiesiog paranojinė šizofrenija taip būna, bet gi pobūdžių pas ją yra įvairių, tai ir išskiriama į kelis sindromus.

Svarbu dar nepainioti paranojinių kliedesių su paranoidiniais kliedesiais, nes paranojiniai būną esą tokie kaip ir rišlūs ir sistemingi, o paranoidiniai - nerišlūs ir nesistemingi. Išties tai čia gal pas psichiatrus galvose būna nerišlu, nes nesupranta jie, tai iš to ir matosi, kad du sindromus sugalvojo, o patys nesugeba paaiškinti, kuo jie skiriasi.

Gi skirtumas tai tiktai toks, kad paranojinio sindromo atveju tie kliedesiai apsieina be haliucinacijų, nes jie savaime patys yra tokie savipakankami, kad papildomų suhaliucinuotų įrodymų jiems jau nereiktų.

Reikia pasakyti, kad pavadinimas "paranoja" yra kilęs iš graikiško "παράνοια", kas reiškia beprotybę - tai panašiai dar ir parafrenija išsišifruoja, tik kad ten lotyniškai ir viskas dar blogiau.

Paranojinio sindromo simptomatika

Pagrindinis ir esminis paranojinių kliedesių simptomas yra sistemingi kliedesiai. Tiktai dargi ne šiaip kokios nors idėjos, o jau visai kliedesiai apie visokius sąmokslus ir šiaip ką papuola. Pavyzdžiui, kad visur psichotronai stovi ir žmonių elgseną valdo arba kad valdžia chemtreilus skleidžia. Arba kad driežažmogiai visur. Arba kad Žemė yra tuščiavidurė, o joje - Vidinė Žemė. Banalesniais atvejais gali būti kliedesiai apie tai, kad visi kaimynai jį seka ir ruošiasi kažką padaryti. Arba kad žmona ar ten vyras yra neištikimas. Ir taip toliau.

Bet kokie kontrargumentai ar išvis koks nors, atsiprašant, sveikas protas yra atmetami - arba šiaip, arba jei labiau pabandysit į protą atvedinėti - tai išvis jus sąmokslo dalyviu palaikys, kuris nori paveikti ir apgauti.

Štai vat šitie dalykai yra vadinami sistematizuotais kliedesiais, nes viskas tvarkingai sudėliojama ir suinterpretuojama taip, kad viskas sugula į susikliedėtą pasaulio vaizdą.

Pavyzdžiui, pasaulį valdo iliuminačiai, o kodėl jokių įrodymų nėra? Ogi todėl, kad jie viską slepia ir jiems dirba saugumas. O kodėl saugumas jiems dirba? Nes jie viską valdo. O kas iliuminačius valdo? Ogi driežažmogiai. O iš kur driežažmogiai? Iš Vidinės Žemės. O kaip jie pakliūna į paprastą Žemę? Ogi per specialius požeminius kanalus. Ir dar purškia chemtreilus, per skiepus žmones naikina, implantus įsiuva ir taip toliau. O jūs čia klausinėjat absurdiškus klausimus ir aiškinate savo propagandą, nes esat jų valdomas zombis.

Pacientas gali viską paaiškinti, nesvarbu, kas per kliedesiai pas jį bebūtų. Tai ir vadinasi sistematizuoti kliedesiai. Beje, reikia neužmiršti, kad pacientai neretai būna pakankamai gudrūs, jokioms provokacijoms nepasiduoda, o visiems prieštaravimams suranda paaiškinimus taip lengvai, kad nesitikėkite jų suvartyti. Negana to, neretai pasitaiko, kad pacientai kliedesius perpainioja su visokiais pseudomoksliniais terminais ir realiais faktais, taip kad gaunasi sistemiški racionalizuoti kliedesiai, o ten jau dar blogiau.

Paranojinių kliedesių idėjos gali būti pačios įvairiausios - ir kokie nors išradimai, ypač koks nors amžinasis variklis, ir pavydas, ir didybės manija, ir persekiojimo manija (kuri dažniausiai su paranoja ir tapatinama), ir sunki hipochondrija, ir išvis, ką tik pacientas susigalvos.

Paranojinio sindromo eiga

Paprastai išskiriamos tik dvi paranojinio sindromo eigos rūšys - aštri paranoja ir chroniška paranoja. Abiem eigom gana būdingi nuotaikų sutrikimai, tiesiogiai susiję su kliedesių pobūdžiu: jei pacientas svaigsta apie kokį nors galaktikų užvaldymą - tai nuotaika bus pakili, o jei apie persekiotojus - išsigandusi ir taip toliau.

Aštri arba ūminė paranoja

Aštri arba ūminė paranoja užeina kaip koks priepuolis, kuris išsivystyti gali labai staigiai, artais vos per kelias valandas ar netgi greičiau. Aišku, prieš tai irgi būna kai kurių elgesio keistumų - taip vadinama kliedesinė nuotaika, tačiau nuo kažkurio momento pacientas ima visiškai kliedėt.

Aštrios paranojos atveju pacientą visos tos idėjos aplanko kaip koks nušvitimas. Pavyzdžiui, staiga ima jis ir atranda, kad šviesoforai signalus perdavinėja - ne šiaip sau kam nors, o būtent jam, konkrečiai. Arba mašinos skirtingų spalvų sustatytos aikštelėje - irgi specialiai, nes ir spalvos, ir numeriai, ir išvis viskas kažkaip čia pagal sistemą. Ir visas pasaulis pagal sistemą. Kaip mechanizmas koks. Tai specialiai dėl jo - nes jis Visatos Valdovas ir greitai jau bus karūnuotas.

Būdinga, kad staigiai užėjus paranojiniams kliedesiams, jie nespėja susitvarkyti ir susigulėti - dėl to sistemiškumas būna dar gana nedidelis, visokių detalių ir įrodymų dar neprisikaupia - žodžiu, kaip ir paprastas paranoidinis sindromas. Tačiau būdinga, kad pacientas gerokai susijaudinęs - dažnai netgi kokios manijos apimtas, kur viską nori suvaldyt, imasi skubios veiklos, visur lekia ir visus bando į savo reikalus skubiai įtraukti.

Vėlesniame etape visi kliedesiai susiguli, sistematizuojasi, išsiplečia - štai tada jau pacientas ima atrodyti kaip ir truputį sveikesnis, bet nu visai jau trenktas, nes visur sąmokslas aplinkui.

Chroniška arba lėtinė paranoja

Chroniška paranoja skiriasi tuo, kad yra daug vangesnė, kiek švelnesnė, tačiau užtat detalių ir įrodymų tiems kliedesiams pacientas prirenka tiek, kad nors vežimu vežk. Aišku, visi tie įrodymai tokie pat kliedesingi, bet pačiam pacientui visiškai pakankami. Ir visa tai tęsiasi daug mėnesių ir netgi metų. Čia jau tipinė ir klasikinė paranojinė šizofrenija su būdinga vangia eiga.

Kiekvienos rūšies kliedesiai čia būna labai detalūs. Pvz., jei kaimynai pacientą per elektros rozetę nuodija dujomis ar per langą jam pučia nuodingus cigarečių dūmus, tai pacientas gali turėti užrašų knygutę, kur su datomis ir laikas surašyti visi nuodijimo atvejai, visi policijos iškvietimo atvejai ir sistemingai sudėliota, kodėl policija yra iliuminačių sąmokslo dalyviai, susimokę su kaimynais.

Pavydo kliedesių atveju irgi gali būti sąrašas visų meilužių (įskaitant ir troleibusų bei autobusų vairuotojus - nes ne šiaip sau antra pusė miesto transportu važinėja), į sąrašą gali būti įtraukti netgi bomžai ir kokios nors TV žvaigždės. Ir viskas surašyta su visais laikais, datomis ir smulkmenomis. Kartais netgi labai detaliomis, kaip iš kokių nors pr0n.

Jei kliedima apie kokius nors chemtreilus, tai pacientas atitinkamai gali surašinėti visus lėktuvų skrydžius, acto kiekius, sunaudotus tiems chemtreilams sklaidyti ir taip toliau.

Pacientas aktyviai ir nuosekliai renka visokius įrodymus savo kliedesiams, kovoja už teisibę, rašo visokius skundus, raštus, kreipimusis, peticijas ir kitus dokumentus, skirdamas tam nesveiką kiekį laiko ir užversdamas visas įmanomas įstaigas - šitai vadinasi kveruliancija. Ir dar nepatingi į tas įstaigas asmeniškai atvažiuot ir reikalauti, kad pareigūnai ir valdžiažmogiai skubiai imtųsi priemonių.

Tipiška, kad laikui einant, pacientas plečia savo kliedesių apimtis ir į visas savo teorijas įtraukia vis daugiau sričių. Visokie įrodymai siejami tarpusavyje, pridedama vis naujų detalių, viskas tik auga ir auga, o sindromo eiga vis sunkėja ir sunkėja.

Chroniškų paranojinių kliedesių atveju visa sindromo eiga švelnesnė, bet afektas irgi pasitaiko, dar ir labai aštrus kartais. Retkarčiais - netgi su labai realiu pavojumi aplinkiniams.