Balėsai

Tipiškas balėsas - ne šiaip žiurkėnas, o didelis, didesnis už didelę žiurkę. Gabaritai aiškiai matosi iš nuotraukos.

Balėsas - taigi tiesiog taip vadindavo žiurkėnus, kai jie dar Lietuvoje buvo paplitę, prieš kokį šimtą metų ar seniau. Paskui gi kažkodėl tie balėsai kur tai pranyko ir dabar jau jų nebėra. Nors gal ir tebėra kartais, nes linkę jie gyventi tyliai, naktimis, yra gudrūs ir sunkiai susekami.

Senais laikais dar balėsus kartais žmonės siedavo su kaukais, nes kaip ir kiti žiurkėnai, mėgdavo nešti grūdus, o kadangi kaip ir kiti graužikai, linkę laikytis arčiau žmonių, tai būdavo kad užsiveisia namuose kur nors ir neša atsargas į kokią nors ramią vietą po pečiumi. O kai atsargas dideles prineša, tai žmonės atranda ir džiaugiasi, ir maitinasi. Ir paskui pasakoja pasakas apie tai, kaip kaukai kažkokie prinešė gėrybių. Reikia čia pridurti, kad balėsai atsargas susinešdavo tikrai nemenkas, tai aišku, kad pasijusdavo.

Dabartiniais laikais tėra vienas žinomas balėsas Lietuvoje, o ir tas tiktai internetuose, o ir kaupia ne grūdus, o tik pinigus - anoksai Rokiškis Rabinovičius.

Balėsų paplitimas

Biologiškai balėsai tebūtų tiesiog žiurkėnai, o jei tiksliau - tai europinis (paprastasis arba juodapilvis) žiurkėnas, lotyniškai užvadinamas kaip Cricetus cricetus. Šiais laikais šita žiurkėnų rūšis paplitusi nuo Prancūzijos ir Vokietijos, kur visokie ūkininkai anų labai nekenčia, išplitusi visoje Vidurio Europoje, o ir dar toliau į Rytus, iki pat Kinijos.

Didžiausias balėsų porūšis pagal didumą - tai Elzaco didysis žiurkėnas, kuris užauga iki trečdalio metro ilgio ir pusės kilogramo svorio. Elzaco ūkininkai šiuos žiurkėnus nuo seno naikina ne tik spąstais, bet kadangi dideli - tai ir su šunimis ir šautuvais medžiokles rengia. Negana to, tuose regionuose žiurkėnai nuo seno vertinami būdavo ir kaip maistas - geriau už kokį triušį, o ir kailis jau pakankamai didelis, kad kokią nors apykaklę iš poros žiurkėnų galima pasiūti.

Arčiausiai Lietuvos balėsai šiais laikais įprasti pietų Baltarusijoje, pietų ir vakarų Lenkijoje. Šiauriau kartais aptinkami ir iki vidurio Baltarusijos, kartais pasitaiko kalbų, kad ir į Lietuvą užklysta.

Balėsų elgsena

Savo elgsena balėsai gana ryškiai skiriasi nuo kitų žiurkėnų, o ir bendrai nuo urvuose gyvenančių graužikų - yra gana agresyvūs, susidūrę su didesniais gyvūnais, būna linkę pulti, ypač poravimosi metu. Beveik visus metus aktyvūs būna tik naktimis, tačiau pavasarį, poravimosi metu, laksto miškų laukymėse net ir viduryje dienos. Kadangi per metus balėsai sugeba atsivesti 2-3 vadas, poravimosi periodų būna keletas, tačiau vėlesni pas skirtingus žiurkėnus ateina skirtingu metu, todėl kitu metų laiku dieną jie pastebimi rečiau.

Urvai pas balėsus būna sudėtingi, gilūs, iki 2,5 metro gylio, pagal ilgį - iki kelių dešimčių metrų. Atsargų saugyklose paprastai sukaupia 10-15 kilogramų grūdų, nors kartais ir daugiau. Didžiausios Elzace aptinkamos balėsų saugyklos kartais viršydavo 100 kilogramų atsargų.

Nors ir užminga žiemos miegu, tas miegas būna tiktai dalinis, todėl į paviršių kartais balėsai išlenda netgi esant dideliems šalčiams, -15C ar netgi žemesnėms temperatūroms. Nors šalčio nemėgsta, dėka tankaus kailio sugeba išgyventi ir pritrūkę maisto, jo susiranda ir žiemos metu.

Balėsai gerai plaukioja, linkę veistis pakankamai drėgnose vietovėse, su tuo siejamas ir jų pavadinimo etimologija - nuo žodžio "bala". Dėl šių priežasčių tautosakoje dar balėsai būna painiojami ir su bebrais.