Isterinės psichozės

Isterinės psichozės - tai aukščiausioji isterijos stadija, kai visai jau nuo dėmesio stokos išsekusi asmenybė nukvaišta tiek, kad pereina į kažkokio pamišimo būseną - psichozę. Nepaisant to pamišimo, isterinės psichozės išlaiko tą tipišką ir būdingą dirbtinumą, dėl kurio aprimsta, vos tik pacientą nustoja matyti aplinkiniai.

Savo pobūdžiu isterinės psichozės yra labai daug kuo panašios į paprastas reaktyvines psichozes, tačiau būdingas skirtumas - demonstratyvumas, priklausomybė nuo aplinkos, teatrališkumas, siekis atkreipti aplinkinių dėmesį, kartu su pusiau sąmoninga kitų rūšių psichozių imitacija.

Neretai isterinės psichozės primena ir indukuotąsias psichozes, t.y., gali būti sukeliamos išorinių faktorių, užkrečiamos, tačiau vėlgi su tuo pat teatrališkumu, demonstratyvumu ir priklausomybe nuo aplinkos. Pvz., kai koksai nors būrys pamišėlių susirenka ir ima visi kartu skleisti kokias nors energijas ir čakras atverdinėti, visaip tampydamiesi ir vienas kitą užvesdami - tai greičiau priskirtina isterinių psichozių atvejams, negu kad indukuotoms psichozėms.

Isterinių psichozių simptomatika

Būdingi keli labai ryškūs ir nuo kitų psichotinių būsenų diferencijuoti leidžiantys isterinių psichozių simptomai:

• Visiškai tiesioginė paciento būsenos priklausomybė nuo afekto stiprumo: kuo labiau pacientas susijaudinęs, tuo stipresnė visa simptomatika. Ir atvirkščiai, kai pacientas nusiramina, simptomai nunyksta.
• Aiškios psichozės sąsajos su paciento pergyvenimais ir gyvenimiškomis problemomis. Pacientas slepiasi savo psichozėje nuo visokių gyvenimiškų bėdų, o jei tos jį kažkaip pasiekia, jis išsyk gauna psichozės paaštrėjimą.
• Labai padidėjęs paciento jautrumas įtaigai ir saviįtaigai. Sau jis gali prisigalvoti bet kokių vėjų ir tada jais patikėti, bet tuo pačiu labai lengvai pasiduoda ir svetimai įtaigai. Jei pacientui kalsit į galvą, kad jis yra šuo, tai jis ims bėgioti keturiomis ir loti.
• Visi psichotiniai simptomai pas pacientą perdėtai ryškūs, pabrėžtini. Dargi iki tiek išryškinti, kad nepastebėti jų neįmanoma. Pvz., kai kiti psichotikai pamato kur nors ant stalo vaikštinėjančius velniukus, tai gali apsimesti ir kad nemato, bet isterinės psichozės apimtas žmogus būtinai pasistengs, kad jūs sužinotumėte apie tai, kad jis mato velniukus. O jei jūs nekreipsit į tai dėmesio, tai ir demonstratyviai juos vaikys, ir aptardinės.
• Paciento sąmonė susiaurėja, bet specifiniu būdu: iš jos šalinama viskas, kas pacientui netinka, o pasilieka tiktai tai, kas tinka.

Labai būdinga, kad visa simptomatika aiškiai priklauso ir nuo to, ar yra aplinkui stebėtojų: jei jų nėra, simptomai švelnėja, o ilgainiui gali ir visai išnykti. Atsiradus stebėtojams, o ypač dar ir dėmesingiems, simptomai ima augti, ypač jei aplinkui yra ir kitų psichozės apimtų personų.

Isterinių psichozių formos

Būdinga, kad isterinės psichozės neturi kokių nors stabilių formų - jos smarkiai priklauso nuo to, ką pacientas yra matęs ir patyręs, įskaitant ir paciento patirtį, gautą psichiatrinėse ligoninėse. Taigi, pagrindinės formos dažniausiai yra imituojančios kokias nors kitas psichikos ligas ir sindromus, įskaitant ir šizofreniją bei epilepsiją.

Nepriklausomai nuo formos, dažniausiai isterinės psichozės trunka gana neilgai ir praeina savaime. Trukmė - nuo kelių valandų iki poros savaičių, išskyrus pseudodemenciją, kuri gali užtrukti ilgiau. Paprastai ūmiais atvejais, kai simtomatika pozityvi (kliedesiai, haliucinacijos), viskas trunka trumpiau. Negatyvios simptomatikos atveju (silpnaprotystė, stuporas) - trukmė ilgesnė.

Ilgainiui paciento patiriamos isterinės psichozės formos gali juntamai keistis, pacientas, turėjęs vieną formą, per kažkiek laiko gali pakeisti savo psichozę į kitą formą. Visgi dėl klasifikacijos išskiriami įvairūs variantai:

• Isterinis prieblandinis sąmonės aptemimas - imituoja įprastą prieblandinį sąmonės aptemimą. Pacientas nesiorientuoja laike, erdvėje, būna kad pamiršta, kas esąs. Skirtingai nuo tikro aptemimo, dezorientacija yra kryptinga: pacientas neatsimena to, kas jam nemalonu, o atsimena tai, kas malonu. Ryškus požymis, leidžiantis atskirti nuo tikrų prieblandų - kad su ligoniu įmanoma sukontaktuoti ir susišnekėti, bent minimaliai. Gali būti haliucinacijos, tarpais - afektas su ryškiai demonstratyviais požymiais - teatrališku sielvartu ir ašaromis ar priešingai - juoku ir išsidirbinėjimais.
• Isterinis automatizmas - paprastai analogiškas įprastiems psichikos automatizmams, ypač transams ir fugoms, tačiau irgi aiškiai demonstratyvesnis, paprastai vyksta stebint aplinkiniams, paciento veido išraiška rodo kokias tai emocijas. Paprastai būna kombinacijoje su kitais isterinių psichozių variantais.
• Ganzerio sindromas - šiais laikais beveik išnykęs, tačiau populiarus kadaise - kai pacientas šneka ir šiaip daro veiksmus pro šalį. Pvz., paklausus jo apie tai, koksai jo amžius, pacientas gali imti šnekėti apie tai, kas buvo prieš keliasdešimt metų, t.y., ima šnekėti kažką pusiau apie temą ir nesugeba pasakyti atsakymo, tačiau kalba yra maždaug apie tą pačią sritį. Valgydamas, toks pacientas vis kiša šaukštą sau kur nors į ausį, eidamas šikti, varo šalia klozeto netgi ant jo atsisėdęs. Būdinga, kad paciento jautrumas sutrikęs, jis nejaučia prisilietimų prie rankų, tarpais patiria haliucinacijas.
• Pseudodemencija - primena įprastą demenciją, dar ir taip, kad sunku beatskirti. Diferencijavimas šiuo atveju sudėtingas, nes silpnaprotystės imitacija visada būna nesudėtinga ir efektyvi. Būdinga, kad simptomatika išsivysto greitai ir netikėtai, kartais vos per valandą-kitą. Pacientas negeba pasakyti, kokia šiandien diena, koks jo amžius, į visus klausimus atsakinėja nesąmoningai, bukai ir neteisingai, negeba vykdyti netgi paprastų nurodymų, tačiau tiems nurodymams nesipriešina, bando daryti tai, kas paliepta. Būdingi specifiniai išvaizdos požymiai: pacientai atrodo pabrėžtinai kvailai, varto akimis, debiliškai šypsosi, yra labai pasimetę ir nerišlūs, lyg būtų nevykusio spektaklio aktoriais, vaizduojančiais silpnapročius. Būdinga, kad psichozė linkusi trukti ilgiau, nei kiti isterinių psichozių atvejai - nuo 2 savaičių iki kelių mėnesių.
• Puerilizmas - kitaip tariant, isterinis suvaikėjimas. Būdingas tipiškas paciento regresas į vaikišką būseną, pasikeičia kalbos intonacijos, kalba pasidaro švepluojanti, neištariama raidė R, žaidžia žaislais, aplinkinius vadina dėdėmis ir tetomis ir taip toliau. Būdinga, kad pacientai mėgsta žaisti smėlio dėžėje. Nepaisant to, kai kurie suaugusiems būdingi įpročiai išlieka - pvz., jei pacientui kas pasiūlo, jis be problemų užsirūko ir surūko cigaretę ar išgeria alaus.
• Sulaukėjimo sindromas arba isterinis psichikos regresas - kai pacientas pasidaro panašus į kokį tai laukinį. Dažniau į tokią formą pereina iš suvaikėjimo būsenos, matyt kai nusibosta žaisti žaislais. Pacientas ima elgtis biškį kaip laukinis, koks nors Tarzanas ar šiaip beždžionė. Šiuo metu toksai sindromas yra retas, tačiau maždaug XXa. pirmoje pusėje, kai būdavo rodomi filmai apie Tarzaną, šita isterinės psichozės forma buvo gana paplitusi.
• Isterinis kliedesių pavidalo fantazijų sindromas - viena iš švelnesnių isterinių psichozių formų. Pacientas aiškina, kad jis yra labai garsus kokiuose nors sluoksniuose, apie kuriuos nežino gydytojas ar šiaip tie žmonės, su kuriais pacientas šnekasi. Pavyzdžiui, pacientas yra Visatos Valdovas ar koks nors šiaip įžymus blogeris. Arba pavyzdžiui garsus išradėjas ar menininkas. Apie jį žino visi žurnalistai, tik jis jiems laiko neturi, todėl apie jį laikraščiai ir nerašo. Pacientas, užsivedęs, gali imti pasakoti daugybę visokių istorijų apie visokius savo žygdarbius, nuopelnus ir taip toliau, tik tiek, kad tarpais susipainioja ir ima pasakoti vis kažką kito. Būdinga, kad idėjos gana nestabilios, praėjus kuriam laikui, pacientas ima pasakoti visai jau kitas istorijas.
• Isterinis stuporas - turi įprasto stuporo požymius. Paciento reakcijos sulėtintos, jis nekalba, atsisako valgyti. Tuo pat metu matoma emocinė įtampa, veidas rodo neapykantą, sielvartą ar šiaip kokias nors kančias. Paciento sąmonė susiaurėjusi, tačiau į aplinką pacientas reaguoja. Paklausius ko nors apie jo psichiką traumavusius dalykus, pastebimas staigus kvėpavimo ir pulso padažnėjimas, ašarojimas.