Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!
Subskraibink Pipediją ant FB: |
Pragaro Visata
Pragaro Visata arba Visata nr. 666 - kaip tyčia, Multiversumo tyrėjų buvo tirta 666 numeriu, kas simbolizuoja galimai kažką. Skiriasi nuo Standartinės Visatos savo istorijos posūkiu, įvykusiu apie XI-XIIIa., kai lietuvių kunigaikščiai sugebėjo susivienyti su prūsais ir jotvingiais.
Turinys
Pirminiai Pragaro Visatos istorijos pokyčiai
Dėl susivienijimo baltų tautos įstengė atsilaikyti prieš kryžiuočių ir kalavijuočių puolimus, todėl visata pasuko pagal vadinamąjį eurobaltistinį scenarijų, analogišką Betisadui. Tačiau dėl stipresnio ir žymiai ankstyvesnio nacionalizmo šioje visatoje atsirado gerokai stabilesnė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, dar XVIII amžiuje tapusi pilnai nacionaline valstybe, aršiai kovojusia su Lenkija, Rusija, Švedija ir Vokietija. Daugumos kitų valstybių vystymasis, kas būdinga Multiversumui, vyko įprastu būdu.
LDK vystymasis čia patyrė kelis etapus - pirmiausiai, apie XIII-XVIaa. sudarė didelę imperiją, užimančią didesnę dalį Vidurio-Rytų Europos, apie pusantro šimtmečio žemės siekė nuo Juodosios iki Baltijos jūrų. Vėlesniame etape, prasidėjus aršiems karams su Austrija, Rusija, vėliau - ir Osmanų imperija, o paskui - ir su Napoleono Prancūzija, lietuvių imperijos galia buvo palaužta. Tačiau valstybingumas išliko, o daugelyje miestų buvusios lietuvių bajorų ir prekeivių benduormenės sudarė pagrindą dar XVa. pradėjusiam rastis lupikavimo, prekybos ir bankininkystės tinklui. Dėl tokio tinklo lietuviai vienu metu aršiai kovojo su žydais, tačiau jau XVII amžiuje Didžiojo Kunigaikščio Tautkardo įsaku teisės buvo padalintos, LDK leidžiant žydams verstis lupikavimu ir bankininkyste, jei tokių paslaugų teikimui vadovauja lietuviai, o užsienio bankininkystę pripažįstant, jei užsienyje lietuviai turi bent trečdalį indėlio versle.
LDK žlugimas
Apie XXa. pradžią, po kelių sekinančių karų, LDK galia buvo jau palaužta, valstybė tapo viena iš antraeilių Europos šalių, teturėjo apie 17 milijonų gyventojų, dar apie 10 milijonų lietuvių gyveno kitose pasaulio valstybėse, kur valdė didelį kiekį bankininkystės ir finansinių įstaigų. Vilnius tuo metu buvo tapęs vienu iš svarbiausių Europos finansinių centrų. Po kelių mažareikšmių XIXa. pabaigos - XXa. pradžios konfliktų Lietuvos valstybingumui buvo iškelti apribojimai, pagal kuriuos buvo nustatyti maži leidžiami kariuomenės kiekiai - viso ne daugiau 300 tūkstančių žmonių visai šaliai. Tomis pat sutartimis buvo apribotos galimybės Lietuvai sudarinėti tarptautines sutartis.
Nepaisant bandyto išlaikyti neutraliteto, Lietuva 1940 metais įsivėlė į Pasaulinį karą. Kaizerinė Vokietijos-Austrijos sąjunga, paremta Rusijos grasinimais Lietuvai, staigiu puolimu okupavo Lietuvą. Tuo pat metu Vokietijos-Austrijos sąjunga (paprasčiau - tiesiog Kaizerinė Vokietija) staigiai puolė ir užėmė Lenkiją, Prancūziją ir Švediją, šias šalis okupuodama ir prijungdama kaip kolonijines, turinčias marionetines vyriausybes. Kitos Vidurio Europos šalys pilnai prisijungė prie Austrijos imperijos, vadovaujamos to paties Kaizerio Vilhelmo. Prie sąjungos prisijungė ir Osmanų Imperija, kurios imperatorius, vis didėjant Britanijos ir Rusijos grėsmei, paskelbė ištikimybę ir vasalystę Kaizeriui Vilhelmui.
Genocido pradžia
Jau 1941 buvo pradėtas vykdyti masinis lietuvių ir žydų genocidas Lietuvos ir kitų okupuotų bei prie Kaizerinės Vokietijos prisijungusių valstybių teritorijose. Per maždaug 3 metų laikotarpį Lietuvoje iš 17,2 milijono gyventojų buvo sunaikinta 16,9 milijono. Iš jų - 14,6 milijono lietuvių ir 1,9 milijono žydų. Genocidas masiškai vykdytas ir kitose šalyse, kur mirties stovyklose buvo sunaikinta 7,2 milijono lietuvių ir 2,7 milijono žydų. Gyventojų naikinimui buvo pastatyti specialūs mirties fabrikai, kur žmonės buvo naikinami anglies monoksidu, o lavonai perdirbami į pašarus kiaulėms. Naikinami buvo visi be išimties.
Naikinant lietuvius, žydus ir kelias kitas tautas, buvo dangstomasi propagandinėmis rasinėmis teorijomis, pagal kurias žydai buvo vadinami pusžmogiais ir nevisžmogiais, kurie tik tolimai susiję su tikrais žmonėmis (germanais), o lietuviai buvo vadinami nežmogais, kurie neturi žmogiškų genų ir tik vaizduoja žmones savo panašumais.
Pasaulinis genocidas
Po masinio lietuvių, žydų, čigonų, latvių, serbų ir kelių kitų tautų naikinimo ir valstybių persiformavimo susidarė III Reichas, apjungęs į vieną vienetą buvusias Vokietijos, Austrijos, Aukštutinės Italijos, Čekijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rytų Prancūzijos, Šveicarijos ir Danijos žemes ir turintis vieningą vokiečių naciją (viso apie 140 milijonų gyventojų).
Po 17 metų vokiečių imperija pradėjo naują plėtimosi etapą, puldama Rusiją. Iš kitos pusės puolimą pradėjo Japonijos Imperija, tuo metu jau okupavusi Kinijos Imperijos žemes ir maždaug 15 metų vykdžiusi masines gyventojų žudynes (nužudyta ir perdirbta į kiaulių pašarą apie 150 milijonų žmonių), dar apie 200 milijonų buvo sunaikinta, vykdant nuoseklų teritorijų valymą, iš lėktuvų purškiant cheminį ginklą.
Po neilgo ir triuškinančiai greito karo Rusijos valstybė, tuo metu vadovauta komunisto Sato Gandžiašvili, žlugo, tiesa, prieš tai įvykdydama masinius antskrydžius ant Vokietijos ir su ja susijusių valstybių miestų, naudojant cheminį ginklą. Antskrydžių į Švediją, Vokietiją ir kitas šalis metu žuvo maždaug 19 milijonų gyventojų. Tai susilaukė dar didesnio Vokietijos puolimo, todėl jau 1943 metais Rusija buvo galutinai sutriuškinta ir okupuota, šalį padalinant tarp Vokietijos ir Japonijos pagal Uralą.
Nuo 1958 Vokietija pradėjo masinį rusų gyventojų naikinimą mirties fabrikuose, analogiškuose tiems, kuriuose buvo žudomi žydai ir lietuviai. Per 9 metus buvo sunaikinta apie 90 milijonų žmonių (daugiau, nei pusė mirties fabrikuose, kiti - valant teritorijas cheminiu ginklu), iš likusiųjų gyvųjų didžioji dalis prievartiniu būdu deportuota į Sibirą.
Nuolatinis branduolinis karas
Kadangi susidaranti Japonijos-Vokietijos sąjunga ėmė kelti kraštutinai didelę grėsmę Britanijai, įskaitant ir didžiausią jos kolonijų grupę - JAV, karas išsiplėtė. Tuo metu pirmąsias atomines bombas sukūrusi Vokietija susprogdino pirmą atominę bombą Londone. Bomba buvo atgabenta, naudojant specialią torpedą ir sprogo mažame gylyje po vandeniu, Londono uostamiesčio prieigose. Didžioji Britanija momentaliai prarado iki tol turėtą dominuojančią padėtį pasaulyje, o greitai išsiplėtęs jūrų karas, kur dominavo povandeniniai laivai, parodė, kad Britanijos Imperija yra nepajėgi duoti tinkamą atkirtį. Nepaisant to, didžiausia britų kolonijų grupė - JAV, užimanti visą Šiaurės Amerikos žemyną, pradėjo asimetrinį kontrpuolimą. Po to, kai povandeninių laivų nugabentos atominės bombos buvo susprogdintos 5 didžiausiuose Japonijos uostuose, o dar 2 kitos - Vladivostoke ir Charbine, Japonijos Imperija prarado galias. Vėliau sekęs JAV įsiveržimas į Japonijos salas, Kiniją ir Rytų Sibirą, o taip pat - Indijos įsiveržimas į Iraną, Iraką ir Osmanų Imperiją.
Vokietijos atsakas buvo atitinkamas - susprogdintos atominės bombos Niu Jorke ir Glazge, pakartotinis (antras) Londono atominis sprogdinimas, tapęs pirmuoju pasaulyje atominiu bombardavimu iš oro. Kilęs atominis sprogimas nusinešė 2,7 milijono žmonių gyvybių. Didžioji Britanija kapituliavo, tačiau Britanijos Sąjunga, susidariusi iš svarbiausių kolonijų, išliko kare ir sugebėjo povandeniniu laivu nugabenti atominę bombą į Hamburgą, taip sunaikindama svarbiausią Vokietijos uostą. Visose Britanijos Sąjungos šalyse pradėtas masinis vokiečių, švedų, prancūzų ir kitų "vokiškų" tautybių žmonių suimdinėjimas ir naikinimas. Tuo pat metu analogiškus veiksmus "britiškų" tautybių atžvilgiu pradėjo Vokietijos Sąjunga.
Pasaulinio karo baigtis
Karo metu nuo povandeninio gabenimo branduolinių bombų buvo pereita prie bombų gabenimo lėktuvais, o vėliau - ir raketomis. Prieš civilius masiškai naudoti cheminiai ginklai. Apie 1960 metus karas tapo visiškai chronišku, visos kariavusios valstybės reguliariai apsikeitinėjo vis intensyvesniais branduoliniais smūgiais. Po visuotinės mobilizacijos Indijoje, Britų Sąjunga užėmė Osmanų Imperijos teritorijas, surengdama masinį genocidą. Vokietija į tai atsakė, panaudodama Indijoje, Irane ir Turkijoje bakteriologinį ginklą. Staigiai prasidėjus masinėms epidemijoms, analogiškas priemones prieš Vokietiją ėmė naudoti ir Britų Sąjunga.
Dėl kilusio resursų trūkumo į karą tuo metu buvo įveltos ir Pietų Amerikos šalys, kurioms Britų Sąjunga paskelbė ultimatumą dėl savanoriško žmogiškųjų resursų ir žaliavų tiekimo. Brazilijai, Argentinai, Meksikai ir kitoms valstybėms atsisakius, šalys irgi pradėtos bombarduoti Britų Sąjungos šalių, buvo okupuotos, įvedant savanoriškosios kontribucijos sutartis. Tam besipriešinantys gyventojai buvo preventyviai naikinami radiacinio valymo priemonėmis - atidirbto branduolinių reaktorių kuro suspensija, ją laistant virš miškų.
Vokietija, siekdama prevenciškai atimti resursų tiekimo galimybes iš Britų Sąjungos, ėmėsi Afrikos populiacijos naikinimo. Tuo tikslu skirtingose Afrikos teritorijose buvo tikslingai mėtomos branduolinės kobalto bombos (apie 700 sprogdinimų), iš lėktuvų purškiami choleros, šiltinės, maro, raupsų sukėlėjai, sausringose vietovėse sukuriamos tikslingos juostinės daugiamečio užterštumo zonos, naudojant polimerinį iprito tirpalą ir kitus ilgai išliekančius cheminius ginklus. Analogiškų priemonių Britų Sąjunga ir dalyje Azijos išlikę Japonijos imperijos likučiai ėmėsi Kinijos, Šiaurės Indijos, Afganistano, Kazachijos ir pan. teritorijose.
Civilizacijos žlugimas
Per kelerius kitus metus gyventojų skaičius pasaulyje krito drastiškai, karas perėjo į visiškai mobilias formas, kur dalyvaudavo nuo kelių iki keliolikos desantinių laivų, vykdančių išsilaipinimus už tūkstančių kilometrų nuo jų bazių. Dėl reguliarių branduolinių sprogdinimų radijo ryšio priemonės tapo neveiksniomis, todėl ėmė susidarinėti mažos savarankiškos karinės grupės, vykdančios veiksmus savo nuožiūra. Dėl nuolatinio energetinių resursų trūkumo pagrindiniu energijos šaltiniu tapo branduoliniai reaktoriai, kurie, tiesa, buvo gaminami, neatsižvelgiant nei į saugumą, nei į gamtos taršą. Branduolinių atliekų utilizavimas vykdomas nebuvo, šios dažniausiai būdavo arba išpilamos į jūrą, arba panaudojamos, kaip radiacinis ginklas, skirtas priešo teritorijų užteršimui.
Apie 1980 metus dėl nuolatinių karų, žlugusios pramonės, ir nykstančių resursų nepriklausomai veikiančios grupuotės ėmė kurti savo mikrovalstybes, daugeliu atvejų pragyvuojančias vos kelerius metus. Dėl itin atpigusių ir masiškai gaminamų branduolinių bombų prasidėdavo lokalūs karai, įvairių miestų šantažas, gyventojai ėmė keltis kuo giliau į žemynines teritorijas, kur jų negalėtų pasiekti įvairioms grupuotėms priklausantys laivynai.
Apie 2000 pasaulio gyventojų skaičius jau buvo sumažėjęs iki 200 milijonų žmonių. Europoje, labiausiai nusiaubtoje karų, tegyveno apie 12 milijonų - daugiausiai tolimos Šiaurės vietovėse ir Centrinėje Europoje esančiuose kalnuose, taip pat šiaurės ir vidurio Rusijos miškuose. Dėl mažo gyventojų skaičiaus ir galutinai išnaikintos infrastruktūros, Europoje karai aprimo pirmiausiai, tačiau apie 2010 vis dar tęsėsi intensyvūs mūšiai Azijoje ir Šiaurės Amerikoje, kur Šiaurės valstijose buvo įvesta vergovė, tuo tarpu kai kuriose pietinėse valstijose buvo įvykdytas rasinis baltaodžių genocidas.
Spėjama, kad šiuo metu Pasaulio gyventojų skaičius Pragaro Visatoje jau yra sumažėjęs iki 120 milijonų, didesnė dalis žmonių serga įvairiomis radiacinės kilmės ligomis, išsigimimų procentas siekia 80% ir toliau kyla. Mokslininkai neabejoja, kad netgi pasibaigus karams, žmonija šioje planetoje neišgyvens.