Nekokybė

Nekokybė - tai priešinga kokybei, nes vietoje kokybės gaunasi kažkokie gedimai ir šiaip visoks šūdas. Bet visokie vadovai labai nemėgsta sakyti to žodžio negražaus, nes taip jie pasakytų tiesą apie visą reikalą. Taip ir gaunasi, kad pasako tokį žodį "nekokybiška".

Tai čia panašiai, kaip kas nors pavadina ką nors marginalu ar liumpenu, tai irgi visai kultūringai nuskamba, o išties reiškia visai kitus dalykus.

Nuo seno visiems žinoma nekokybė iš sovietmečio, nes tais laikais ką benusipirktum, viskas sugesdavo arba jau būdavo sugedę. Tai kovodami su tokia nekokybe, sovietai išrado netgi tokį dalyką, kad daryti visus daiktus porą kartų didesnius ir bent keturis kartus sunkesnius. Kadangi perteklinis stiprumas gaudavosi, tai būdavo kokie nors magnetofonai nešiojami, kurie sverdavo 8 kilogramus, bet visvien sugesdavo labai greitai. O štai japoniški mageliai kokie nors JVC, Sony ar Panasonic sverdavo vos porą kilogramų ir niekada negesdavo.

Tai paskui nekokybės simboliu tapo visokie Kinijoje gaminami fufeliai, bet tie, kas jau subrendę sulaukė sovietmečio pabaigos, tai atsimena, kad šūdiniausi kinietiški mageliai negesdami laikydavo bent 5 kartus ilgiau už rusiškus. Ir sverdavo kaip japoniški. Taip kad sovietmečio pabaigoje labai keistai buvo, kad kinietiškos prekės buvo kokybės simboliu, o paskui jau pasidarė atvirkščiai.

Taip kad čia filosofine gaida reikia užbaigti, jog matomai kai pripranti prie šūdo, tai netgi pusšūdis atrodo geras. O kai pripranti prie gero, tai šūdo ir įsivaizduoti negali. Todėl filosofiškai čia reikia pasakyti, kad gal ir teisūs tie visokie biurokratai, kurie sukūrė kažkokį ten ISO-9000 standartą, pagal kurį kokybė yra ne kokybė, o kažkokia ten atitiktis pirkėjo reikalavimams, tobiš kad pirkėjas nusiperka tai, ką galvojo, o ne tai, ką jam pripudrint kažkas galėjo.