Logoklonija

Logoklonija, dar vadinama kaip paralitinis mikčiojimas - tam tikras kalbos sutrikimas, primenantis mikčiojimą, tačiau visgi ne mikčiojimas, o šiek tiek kitoksai dalykas.

Savo laiku logokloniją kaip atskirą simptomą išskyrė dar patsai Emilis Krepelinas, kuris pastebėjo, jog sifiliu sergantys pacientai, pradėję progresuoti link progresyvinio paralyžiaus, dažnai pradeda ir mikčioti, tačiau tasai mikčiojimas būna gana specifiškas, nepanašus į normalų: pacientas, bekalbėdamas, ima ritmiškai kartoti tam tikrus skiemenis.

Ryškus skirtumas nuo logoneurozės čia toksai, kad skiemenys gali būti įvairūs, kartais gali būti ir tam tikri žodžiai, bet kartojimas ritmiškas, gana monotoniškas, negana to, pasireiškiantis ne tik šnekėjime, bet ir rašant žodžius.

Kaip ir kita paralitinė simptomatika, taip ir logoklonija pastebima ne tik esant progresyviniam paralyžiui, bet ir prie įvairių encefalitų bei Alzheimerio ligos.

Dažniausiai pradinėse stadijose logoklonija pažeidžia pirmo skiemens tarimą žodyje, tačiau paciento smegenims yrant, prasideda skiemenų kartojimai ir žodžio viduryje, o paskui - net ir žodžio gale.