Prieblandinis sąmonės aptemimas

Jei norite gydytis pats, tai pirma pasikonsultuokit su kokiu nors mediku, vaistininku ar bent jau psichiatru, nes savigyda neretai baigiasi mirtimi. Taip kad Pipedija atsiriboja nuo jūsų nemokšiškumo beigi neišmanymo, tegul ir pateikdama tam tikrą medicinišką ir pseudomedicininę informaciją arba jos alternatyvas, įskaitant ir visai jau kliedesius, kurių geriau jau jūs neklausykit... Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti!

Prieblandinis sąmonės aptemimas arba tiesiog kokia sąmonės prieblanda - čia kai šiaip aptemo sąmonė išsijungia dėl kažko, tiesiog vos ne kaip jungikliu. O paskui ima ir įsijungia, vėl kaip jungikliu. Aiškus sąmonės sutrikimas, tiktai vat paprastai jau būna susijęs su kokiais nors smegenų pažeidimais, o ne dėl kokių nors prisigalvojimų.

Paprastai smegenų pažeidimai būna gana rimti - ar ten kokia trauma, po kurios pacientas ima nesąmones daryti, ar infekcija, ar apsinuodijimas kokiomis nors kenksmingomis medžiagomis, beje, ne šiaip kokiais narkotikais, o jau rimtai pakenkiančiomis. Na, ir aišku, dar ir klasikinis insultas kartais tas pačias būsenas sukelia, kai dalį smegenų pažeidžia.

Prieblandinio sąmonės aptemimo simptomatika

Būdinga bendra ir privaloma aptemimo simptomatika - gili paciento dezorientacija laike, aplinkoje ir šiaip savyje. Pacientas nežino, koksai dabar paros laikas, kas jis toks ir kur yra. Bet kartu būna ir autopilotas, kur pacientas labai stengiasi kažką daryti, tik vat nelabai aikšku ką. Neretai pasitaiko, kad tas autopilotas kažkodėl pavojingus dalykus daro, dėl ko pacientas pakliūna kur nors į policiją ir paskui dar ir į kalėjimą. Išimtį sudaro disforiniai atvejai, kur gali kažką ir orientuotis.

Antras įprastas ir privalomas požymis - amnezija, apimanti visą aptemimo periodą. Kartais būna retardinė ar atidėta amnezija, kai pacientas, pasibaigus priepoliui, kurį laiką dar atsimena kažką iš tų įvykių, tačiau paskui visvien užmiršta viską. Prieblandinio sąmonės aptemimo atvejams būdinga, kad amnezija yra išskirtinai pilna ir stipri - ištrina viską taip, kad pacientas ne tik neatsimena, ką veikė, bet net pagal kitus įvykius negeba atsiminti, kad išvis buvo koks nors tarpas, kurio jis neatsimena.

Būdinga, kad kai pacientas prisidirba tokioje būsenoje, tai nesvarbu, ką ten aplinkiniai bepasakotų ir kokius įrodymus bepateikinėtų, pacientas niekaip negali patikėti, kad čia jo veikla tokia buvo, nes nuoširdžiai galvoja, kad to nebuvo ir viskas. Netgi jei jam parodo video įrašus apie tai, ką jis išdirbinėjo, pacientas tuo patikėti negali, nes nebuvo to ir viskas.

Paskutinis požymis - kad pacientas po viso to prieblandinio sąmonės aptemimo išsijungia ir užmiega. Taip užmiega, kad pažadinti beveik neįmanoma, o į aplinką jis niekaip nereaguoja.

Čia matosi, kad pagal simptomus šitie aptemimai juntamai primena ypatingą sąmonės būseną, kaip kad patologinį afektą ar trumpąjį jungimą, tačiau yra ir ryškių skirtumų: pradinėje fazėje nėra didelės emocinės įtampos, aptemimas nėra sprogiminio pobūdžio, o tiktai kaip kažkoks persijungimas, amnezija daug pilnesnė, o be to, visada galima atrasti požymių, jog buvo organinės priežastys tam aptemimui.

Prieblandinių aptemimų rūšys

Pagal tai, kokie papildomi simptomai būna, išskiriami dar ir kliedesiniai, haliucinaciniai ir disforiniai arba orientuoti aptemimai. Žodžiu, prieblandos būna ir su visokiais efektais.

Kliedesinė prieblanda

Esant kliedesiniam prieblandiniam aptemimui, pacientas patiria kliedesius, kurie tęsiasi tol, kol ir visa prieblanda. Kliedesiai čia nulemia ir paciento elgesį: jis gali susigalvoti, kad jį vejasi kokie nors nusikaltėliai ir nuo jų bėgti ar rengti jiems kažkokią pasalą. Gali pacientas susigalvoti, kad atėjo pasaulio pabaiga - tai tada ims jai ruoštis ir užsiimdinėti kittų gelbėjimu. O gali susigalvoti, kad karas, tai ims žaliuosius žmogeliukus šaudyti gatvėje.

Būdinga, kad staiga pas pacientą ta prieblanda baigiasi ir kliedesiai išsijungia. O paskui pacientas nieko apie tai neatsimena. Tik vat pasekmės būna nelinksmos.

Haliucinacinė prieblanda

Kai būna aptemimas su haliucinacijomis, pacientas su tomis haliucinacijomis kovoja. Primena reikalas kokį nors delirium tremens, tik kad staiga įsijungia ir staiga baigiasi.

Būdinga, kad pacientas mato kokius nors padarus, kaip kad driežažmogiai ar šiaip kažkokie velniai. Štai su jais ir kovoja. Arba kokius nors balsus girdi ir irgi kažką pagal tai daro. Paprastai tai būna nelabai adekvatūs dalykai. Pvz., liepė koks nors vidinis balsas trenkti per veidą atsitiktiniam praeiviui - štai jums ir prašom.

Aišku, paskui pacientas irgi nieko neprisimena.

Disforinė prieblanda

Disforinės arba orientuotos prieblandos atveju su paciento smegenimis viskas būna ne taip blogai ir katastrofiškai, kaip kitais atvejais: pacientas kažką dar prisimena tuo metu ir orientuojasi šiek tiek. Gali atpažinti kai kuriuos žmones, žinoti, kur yra ir kiek valandų, bet vat būsena visvien nenormali: auga afektas, apima baisi disforija, o galų gale pacientas ima siautėti.

Šita prieblandos rūšis labai primena ypatingą sąmonės būseną, ypač patologinį afektą ar trumpą sujungimą, tik vat irgi organinė, taigi - nepriežastinga.

Eiga čia paprasta - pacientas staiga ir netikėtai ima siusti, kol visai pasiunta. O kai visai pasiunta - prasideda sprogiminio tipo reakcija, kai pacientas daro ką papuola, tarpais ir užpuldamas ką nors nevaldomai.

Skirtingai nuo kitų prieblandų, čia pacientas paskui kartais gali šį bei tą ir atsiminti, tik kad labai jau silpnai ir nerišliai.

Kiti prieblandų atvejai

Kartais dar prie sąmonės prieblandos priskiriamas isterinis aptemimas, bet tai nėra labai teisinga, nes čia jau priežastys ne organinės, o kažkokios psichologinės. Atitinkamai ir pacientas kitaip elgiasi, ir simptomai skiriasi. Taigi, čia nėra tikra prieblanda, o tik kažkokia isterinė imitacija.

Isterijos atveju, kilus prieblandai, ne tiek sąmonė aptemsta, kiek susiaurėja, kur iš gavos dingsta viskas, ko tik pacientas nenori matyti ir girdėti. O nenori matyti ir girdėti nieko, apie ką nenori galvoti. Taigi, pacientui persijungia smegenys ir jis ima vaizduoti suvaikėjusį ar šiaip nukvakusį.

Būdinga, kad pacientas prie isterinio aptemimo visgi orientuojasi ir galima su juo susišnekėti, jei kažkas jam malonaus šnekama. O ir atmintis išlieka. Ir pacientas save visgi truputį kontroliuoja, jo elgesys aiškiai priklauso nuo to, ar jį kažkas mato, ar nemato.