Vilniaus geležinkelio stotis

Šį straipsnį parašė pseudointelektualas moksliukas, bandęs padaryti kažką juokingo, bet išėjo visiška išmata. Parašiusiam siūlome paskaityti Kaip rašyti kaip Pipedija? Pipedija tokius straipsnius palieka kaip pavyzdžiui, jog tokių straipsnių negalima rašyti Pipedijoje. Čia juk Pipedija, ane??? Tadgi skaitykite, ir suprasite kame čia esmė ta bybedija Wikicopypedija Pipedija.

Vilniaus geležinkelio stotis XXa. pradžioje

Vilniaus geležinkelio stotis šiais laikais tegarsėja, kaip bomžų ir pigiausių kekšių lizdas, valdomas AB Lietuvos Geležinkeliai. Per visą sovietmetį stotis buvo dažoma ypatingai šleikščia veneriškai ružava spalva.

Vilniaus geležinkelio stoties istorija

Pastatyta XIXa., šioji laimingai prastovėjo iki pat 1944, kai jau rusams užgrobus Vilnių, ten sprogo sovietų sąstatas, vežęs milžinišką kiekį šaudmenų. Aplink stotį buvę pastatai dingo per vieną naktį. Sprogimo banga išmušė langus netgi Gedimino (tuomet - Stalino) prospekte. Šimtai žuvusiųjų, daugybė sužeistųjų - ši katastrofa žalos atnešė gal net daugiau, nei mūšiuose vykę Vilniaus bombardavimai. Buvo visiškai nušluota nuo žemės paviršiaus ne tik pati stotis, bet ir kelių šimtų metrų spinduliu buvę pastatai, išskyrus tuos, kuriuos nuo sprogimo bangos apsaugojo vietovės reljefas. Štai todėl aplink Vilniaus geležinkelio stotį ir nėra už ją senesnių statinių - tiktai vėlesniais laikais statyti.

Pati geležinkelio stotis buvo labai greitai atstatyta - tiek skubiai, kad sovietų valdžia net nekūrė naujo projekto, atstatinėjo pagal išlikusius Caro laikais statytos stoties brėžinius, tik vėliau jau "pagerinant" fasadų išvaizdą į gan tipinį stalininį stilių. Priešais stotį įrengto transporto žiedo vidury buvo pastatytas paminklas Josefui Stalinui, išstovėjęs bene iki 1956.

Nežinom kaip buvo stovint Stalinui, tačiau XXa. pabaigoje - XXIa. pradžioje stoties apylinkėse įsikūrė tikras kekšynas, kuo ji labiausiai ir garsėja. Specialiai kekšinėjantiems užsienio turistams šalimais visą parą veikia valiutos keitykla. Įstojus į ES ir daugumai lietuviškų plaštakių išvykus į Vakarus, kažkas sugalvojo atstatyti rajono patrauklumą ir iš pradžių vieną, o po to kitą stoties galą nutepliojo nauju tinku. Tam darbui neprireikė nei penkerių metų. Nuo to situacijai nepagerėjus griebtasi už šiaudo ir iš oro uosto į stotį nutiestas gelžkelis.