Perseveracija

Perseveracija, nors kai kurie nesusipratėliai galvoja, kad perserveracija - toksai atkaklus kažko tai kartojimas, kai visiškai užkimba kažkas smegenyse ir pacientas kartoja nesustodamas. Gali kartoti ir žodžius, ir kažkokius veiksmus, ir kartais kokias nors vis emocijas patirdinėti, ir kokius nors pojūčius, nes kažkur užsitrumpina smegenys.

Dar reikia pasakyti, kad perseveracijos yra panašiai, kaip stereotipijos, tik vat pastarosios būna kaip ir protingos, kur smegenys bendrai kažkaip nuprotėja, o perseveracijos jau būna tada, kai smegenys smarkiai pažeistos, taip kad protingumo jose paprastai nesimato.

Dažniausiai visgi pasimato, kai pas pacientą užsitrumpina kažkas su žodžiais, tai tada vis kartoja ir kartoja kokį nors žodį ar frazę, dargi nesvarbu ar kalbėdamas raštu, ar rašydamas žodžiu - tai jau būna kalbinės perseveracijos. Pavyzdžiui, paskaito čionai Pipedijoje kokią nors nesąmonę nesąmonę nesąmonę nesąmonę nesąmonę...

Būna ir motorinės perseveracijos - tada pacientas vis kartoja ir kartoja kažkokį judesį, pavyzdžiui, paprašomas nupiešti kokį nors ratuką, įsijungia ir kaip robotukas kartoja tą ratuką tol, kol visą lapą ratukų pripiešia, o paskui būna kad ima ir ant stalo paišyti tuos ratukus toliau.

Bendrai tai savo išsivystymu panašus šitas dalykas į afaziją, netgi ir Ribot dėsnis čia veikia: jau kai vystosi perseveracija, pradžioje pacientas dar kartoja kokius nors sakinius, paskui telieka žodžiai, o galų gale, kai smegenys visai apstoja veikti - tai tik paskiri skiemenys.

Turim čia pasakyti, kad jei jau perseveracija prasidėjo pas pacientą, tai reiškia, kad smegenys nelabai jau jam veikia, nes kažkur sutrikimai pakankamai gilūs. Dažniausiai taip būna tada, kai kokie nors smegenų pažeidimai, insultas ar dar kažkas pakankamai blogo įvykę. Nors kita gi vertus, ir stereotipijos gali įgauti nykių perseveracijų pavidalą, tad aiškios ribos gal ir nėra.