Iliuzijos

Iliuzijos arba dalinės haliucinacijos - visokie realaus pasaulio suvokimo sutrikimai, atsirandantys dėl to, kad sutrinka galvos smegenų veikla. Dėl tų sutrikimų paciento matomi, girdimi ar kitaip jaučiami dalykai suvokiami klaidingai, neteisingai ir ne taip kaip jie yra iš tiesų.

Nuo pseudohaliucinacijų iliuzijos skiriasi tuo, kad yra suvokiamos visiškai kaip išorinio pasaulio dalis, savo atsiradimu nesisiejanti su pačiu pacientu. Nuo haliucinacijų iliuzijos skiriasi tuo, kad yra nesavarankiškos - susidaro iš neadekvačiai suvokiamų realaus pasaulio dalykų, negali egzistuoti paskirai nuo aplinkos. Kai jau viskas pacientui labai prastai ir iliuziniai vaizdiniai ima transformuotis į haliucinacijas, tai čia sakoma, kad praidėjo pareidolijos.

Kaip ir haliucinacijos, iliuzijos irgi skirstomos į klausos, vizualines, uoslės, taktilines, skonio, somatines ir bendras.

Dažniausiai iliuzijos pastebimos prie įvairių psichozių, kur kartais gali tapti dominuojančiu simptomu. Dažniau taip būna prie intoksikacijos haliucinogenais, kai kurių infekcinių susirgimų, pvz., dėl vėlyvųjų stadijų sifilio, prie epilepsijos, progresyvinio paralyžiaus.

Kitais atvejais iliuzijos dažniausiai pastebimos bendrame kitos simptomatikos fone, esant kliedesiams, kartu su haliucinacijomis ir pseudohaliucinacijomis, prie įvairių sąmonės sutrikimų.

Iliuzijų klasifikacija

Pagal savo patologiją iliuzijos skirstomos į kelias rūšis, pagal tai, kokie psichikos sutrikimai jas sukelia. Kai kuriais atvejais iliuzijos gali labai priartėti prie pilnaverčių haliucinacijų.

Pagal kilmę iluzijos skirstomos į tris rūšis:

• Patologinės iliuzijos visada yra psichotinės kilmės, pacientas joms nekritiškas, suvokia kaip realybę
• Psichologinės iliuzijos yra susijusios su žmogaus smegenų netobulumais, pacientas jas suvokia kaip juokingą, keistą fenomeną
• Nedėmesingumo iliuzijos yra susijusios su nepakankamai koncentruotu paciento dėmesiu ir yra laikinos

Afektyvinės ir projektyvinės iliuzijos

Tipiškiausiu atveju, kai koksai nors realaus pasaulio objektas papildomas kokiais nors papildomais elementais, tai būna klasikinės, taip vadinamos dalinės haliucinacijos, kurios dar vadinamos projektyvinėmis arba afektyvinėmis iliuzijomis. Projektyvinėmis vadinamos dėl to, kad papildomos paties paciento, o afektyvinėmis - dėl to, kad savo esme tai yra iškreiptas suvokimas.

Tokios iliuzijos gali kilti ir sąlyginai sveikiems žmonėms, jei yra patologiniai požymiai, pvz., afektas, hipnozė ir pan., tuo tarpu pas pacientus jos pastebimos, esant deliriumui, agituotai depresijai, taip pat su kliedesiais susijusiems sindromams, kaip kad parafrenija.

Projektyvines iliuzijas reikia skirti nuo funkcinių haliucinacijų, kurioms esant haliucinacijos susisieja su aplinkos objektais. Skirtumas tame, kad haliucinacija erdviškai neužima objekto vietos ir su juo nesutampa. Negana to, jei objektas dingsta, dingsta ir iliuzija, bet haliucinacija išlieka.

Verbalinės iliuzijos

Kaip specifinė šizofrenijai būdinga iliuzijų rūšis, ilgainiui perauganti į haliucinacijas - tai verbalinės iliuzijos, kurių metu pacientas perdirba įvairias aplinkinių kalbas, išgirsdamas visiškai ne tai, kas sakoma. Tipinis variantas - TV ar radijos laidoje pacientas išgirsta, kaip diktorius kreipiasi į jį asmeniškai, įvardindamas kokius nors svarbius dalykus. Tokio tipo iliuzijos ilgainiui dažnai perauga į pilnavertes haliucinacijas, kai su pacientu ima kalbėti ir išjungta radija.

Verbalines iliuzijas derėtų skirti nuo santykių kliedesių, kur pacientas irgi gali prisigalvoti, kad kažkas kažką pasakė. Pastaruoju atveju iliuzijos yra netikros - išties pacientas girdi tai, kas sakoma, tačiau neigia, kliedi, ignoruoja, kuria konfabuliacijas. Tikrų iliuzijų atveju būna gyvas ir kliedesiais neperdirbtas neteisingas suvokimas.

Percepcinės iliuzijos (pareidolijos)

Iliuzijos, kylančios kartu su percepcijos (suvokimo) mechanizmo pažeidimu ir pilna realių objektų asimiliacija yra artimesnės haliucinacijoms. Jos dar vadinamos percepcinėmis iliuzijomis arba pareidolijomis. Skirtingai nuo projektyvinių iliuzijų, gali atsirasti ir be afekto.

Paprastai percepcinės iliuzijos atsiranda, esant nedideliems sąmonės sutrikimams, ypač esant itoksikacinės ar infekcinės kilmės deliriumams.

Skirtingai nuo kitų iliuzijų, pareidolijos pasižymi masyvumu, ryškumu, dinamiškai ir pagal kliedesių siužetą atsiveriančiomis iliuzorinėmis scenomis, kurios kelia stiprius įspūdžius. Pacientas dėl tokių vaizdinių paprastai patiria emocijas, aiškiai reaguoja į savo iliuzorinius vaizdinius. Tarp pareidolinių scenų - visokie medžioklės, mūšių vaizdai, fantastiniai peizažai, gyvuliai ir taip toliau.

Paprastai pareidolijos atsiranda ant kokios nors plokštumos, pasižyminčios margais raštais, pvz., ant kilimo, tapetų, antklodės ir pan.. Raštai ima judėti, transformuotis, virsdami įvairiais vaizdiniais, kurie kartais perauga ir į pilnavertes haliucinacijas, t.y., atgyja. Pvz., pacientas su baltąja karštine, paguldytas į lovą, mato, kaip antklodės piešinio elementai pavirsta į velniukus, kurie ima strikinėti, o paskui ir savarankiškai lakstyti po lovą, jį nervindami.

Tokie iliuzoriniai vaizdiniai yra artimi papildančioms iliuzijoms, tačiau juose atsispindi visokie paciento psichikos reiškiniai, kaip kad nerimas, fobijos, persekiojimo kliedesiai, pavydo kliedesiai ir panašiai.

Eidetizmas

Eidetizmas arba eidetinė atmintis - tai atskiras, iliuzijoms kartais priskiriamas reiškinys, kai paciento akyse kuriam laikui išlieka ryškus matomo objekto vaizdas, nors objektas iš regėjimo dingo. Galimas ir ne regėjimo eidetizmas - tada kalbama apie klausos, skonio, uoslės eidetizmą.

Eidetizmas visada siejasi su prieš tai buvusiais realiais potyriais, savo esme yra artimas atminties reiškiniams, tačiau yra itin ryškus, stabilus, fotografiškas ir detalus. Turiniu visiškai siejasi su asmenybe, dažniausiai nesisija su patologiniais psichikos reiškiniais.

Būdinga, kad ryškesniu eidetizmu pasižymi paaugliai, dailininkai, psichopatai, ryškiau akcentuoti asmenybės tipai, neurozių atvejai.