Demencija

Demencija - tagi išties bet kurios psichikos ligos baigtis, nes psichikos liga - tai reiškia, kad smegenų pažeidimai kažkokie, o jei jau jie yra, tai kadangi nervinės ląstelės neatsistato, tai liga negerėja, o tik progresuoja. Taip pat akivaizdu, kad ir pas sveikus žmones nervinės ląstelės ilgainiui žūsta, o tai reiškia, kad vyksta poslinkis link demencijos. O kadangi demencija rodo psichikos ligą, tai reiškia, kad visi asmenys yra sergantys lengva progresuojančios demencijos forma, todėl gydytini.

Pirminė demencijos simptomatika prasideda nuo asteninio sindromo, kuriam vystantis, paciento būklė prastėja, psichikos gebėjimai silpnėja, o galų gale ima reikštis įgytosios silpnaprotystės požymiai.

Nepaisant bendro asmens regresavimo link silpnaprotystės, visos regresijos eiga gali būti įvairi, priklausanti nuo asmenybės tipo ir pasireiškianti įvairiomis psichikos ligomis. Neretai būna ir specifiniai paralitiniai kliedesiai, kylantys dėl to, kad paciento smegenys banaliai nustoja veikti dėl suirimo ar kokio kito užkalkėjimo.

Iš bendrų demencijų tarpo reikia išskirti pseudodemenciją, būdingą isterijai, taip pat dementia praecox (ankstyvoji demencija), kuri reiškiasi kaip bendras lėtinio smegenų pažeidimo požymis.

Demencijos klasifikacija pagal sunkumą

Demencija klasifikuojama pagal sunkumą, naudojant skalę, kuri atitinka įgimtosios silpnaprotystės, t.y., oligofrenijos skalę, nes tai padeda geriau įvertinti asmenybės degeneraciją:

• Lengva demencija atitinka debilumą. Pacientai geba rūpintis savimi, sugeba laikytis šiokios tokios higienos, reaguoja į aplinkinių kritiką, tačiau pasižymi žemu intelektu, ribotu kūribingumu, negeba įgyti bent kiek sudėtingesnių naujų įgūdžių. Asmenys sugeba gana rišliai šnekėti apie nesudėtingus dalykus, tačiau negeba daryti sudėtingesnių loginių konstrukcijų, nesuvokia priežasčių-pasekmių ryšio.
• Vidutinė demencija atitinka imbecilumą. Pacientai jau geba tik ribotai rūpintis savimi, tačiau sugeba paklusti prižiūrinčių asmenų reikalavimams. Gebėjimas gauti netgi minimalius naujus įgūdžius yra sutrikęs. Gebėjimas šnekėti apribotas, žodynas menkas, susijęs su gyvybinėmis ir kasdienėmis reikmėmis. Tokiems asmenims būtina ribota priežiūra.
• Sunki demencija atitinka idiotiją. Pacientai visiškai negeba rūpintis savimi, negeba normaliai vykdyti higienos reikalavimų, sunkiai geba suprasti, kas iš jo reikalaujama. Gebėjimas šnekėti smarkiai apribotas, asmenys žino iki kelių dešimčių žodžių, sunkiai sugeba pasakyti ar suvokti net paprastus sakinius, bendrauja pagrindinai pavieniais žodžiais arba išvis negeba šnekėti ir suprasti aplinkinių kalbos.

Bendra demencijų klasifikacija

Pagal savo pobūdį į atskirus sindromus išskiriamos dvi demencijų eigos:

• Lakunarinė demencija - būdinga progresuojanti ir fiksacinė amnezija, pacientai ima užmiršinėti įvykius, ypač tuos, kurie įvykę neseniai. Senesni prisiminimai išlieka ilgiau, vaikystės prisiminimai neretai lieka nepaliesti. Asmenybės branduolys, prisirišimai prie artimųjų ir gyvenamosios aplinkos išlieka. Pacientai būna linkę į verksmingumą, sentimentalumą, yra emociškai nestabilūs. Neretai pastebima sąmoninga demencijos kompensacija - pacientai ima užsirašinėti įvairius dalykus į užrašų knygutes, kalendorius, organaizerius, visokias programas, paskutiniu metu - ir į smartfonus. Tokiu būdu kuriam laikui pacientai geba kompensuoti savo degradaciją.
• Totalinė demencija - vienu metu pažeidžiami visi gebėjimai, ima nykti ir atmintis, ir loginio mąstymo sugebėjimas, dingsta gebėjimas koncentruotis, prarandamas gebėjimas mąstyti abstrakčiai. Paciento asmenybės branduolys irgi pradeda irti: pastebimas sąžinės praradimas, amoralumas, pažadų nesilaikymas, grubumas, pacientas nesigėdina elgtis nepadoriai, pasikeičia ir jo gyvenimo būdas - ima valkatauti ar pan..

Demencijų išsivystymo priežastys gali būti įvairios - ir alkoholizmas, ir aterosklerozė, ir Alzheimerio liga, ir bendras senatvinis smegenų irimas, ir daugelis kitų priežasčių.

Diagnozuojant demenciją, svarbu ją skirti nuo sąmonės sutrikimų, pvz., deliriumo ar kitų, kurie nors ir rodo akivaizdžiai progresuojančios demencijos požymius, visgi išskirtini į atskirus, priešdemencinius sutrikimus. Skirtumas yra paprastas: demencija yra bendra ligos stadija, tuo tarpu sąmonės sutrikimai - tai ūminiai, tačiau daugeliu atvejų laikini pablogėjimai, vykstantys progresuojant paciento ligai. Paciento liga gali pasiekti demencijos būseną ir tolygiai, be staigių ir laikinų būklės blogėjimų.