Bromacetonas

Bromacetonas, dar vadintas kaip martonitas arba BA - savo laiku gi tai buvo puikiausios ašarinės dujos, nes lengvai gaminamos, puikiu lakumu pasižyminčios ir nuostabiai gerai veikiančios. Dėl išskirtinai lengvo garavimo gaudavosi taip, kad natūraliai ore išgaruojančios koncentracijos vasaros metu šimtus kartų viršija nepakeliamąsias, taip kad čia dar jums ir tokia klasta...

Trumpai tariant, su tomis visokiomis dujomis yra taip, kad kiek jau jų išgaruoja, tai tiktai tiek, kiek susidarytų garo prisotinimo. Tai tokia cheminė savybė medžiagų, kad jau kai prisotinimas susidaro, tai labiau ir negaruoja. Tai tasai garo prisotinimas ir yra svarbiausiasisai kriterijus, nuo kurio priklauso, kaip smarkiai kažkokios nors nuodingos dujos viską užterš. Tai jei garuoja smarkiai, tai užteršia smarkiai, o jei silpnai garuoja, tai gali būt ir labai geros dujos, bet veikia silpnai, nes ore garų nesusidaro, todėl suveikia tik su visokiais dūmais.

Taigi štai tasai bromacetonas tai garuoja ne kaip kokios nors paprastos dujos, o garuoja taip smarkiai, kad jei atviras buteliukas su bromacetonu kur nors pastatytas, tai ir už pusės kilometro pavėjui akis graužia, nes garavimo vietoje koncentracijos šimtus ar net gi tūkstančius kartų viršija nepakeliamas. Užtatai kad garuoja labai.

Čia reikia pasakyti, kad tuo garavimu beigi sklaida netgi iš tolo tam neprilygsta netgi tokie modernūs šiuolaikiniai junginiai, kaip CHT ar CR, jau nekalbant apie kokį CS ar CN. Taigi netgi chlorpikrinas iš tolo neprilygsta, tai jau ką ten kitiem prilygt.

Tai tokia puiki to bromacetono savybė, tiktai kad jis, kaip ir kiti bromo junginiai, linkęs visokius plaučių ir odos pažeidimus sukelt, o jo prisikvėpavę paskui iškosėja plaučius su kraujais, o dar ir chemiškai nestabilus, todėl suyra, o dar ir chemiškai agresyvus, tai visokius kanistrus, kuriuose laikomas, pragraužia. Tai užtat vietoje jo vienu metu buvo bandomas chloracetonas, bet visgi tasai jau neveikė taip gerai ir smarkiai...