Višta Ramunė

Višta Ramunė - tokia gi pasakojama istorija, kaip viena moteris priglobė iš gailesčio kokį tai broilerį, nes pagailo. Tai davė gražų vardą - Ramunė, ir ėmėsi globoti. Kadangi moteris turėjo ir dukrą, tai šioji apsiėmė tą vištą prižiūrėti.

Greitai gi paaiškėjo, kad broileriai pasižymi nepaprastu ėdrumu bei su tuo susijusiu agresyvumu - t.y., bet ką, ką jie mato, jie pirmiausiai mato kaip maistą, ir jausdami nepaprastia stiprų nuolatinį alkį, lesa, ėda ir persekioja bet ką, ką tiktai gali. Tokios savybės broileriams tyčia buvo išvestos atrankos ir kryžminimo būdu, kad jie ypatingai greitai augtų, nes būtų nenusakomai ėdrūs.

Taigi, trumpai pasakojant, įvyko taip: per labai trumpą laiką višta Ramunė mirtinai sulesė namuose augintus du žiurkėnus, juos pamačiusi narve. Įkišusi galvą į narvą, tiesiog užlesė negyvai, o jų lavonus sulesė, nepalikdama netgi kaulų. Paskui panašiai užlesė jau ir daug didesnę jūrų kiaulytę. Dar paskui visiškai iškapojo ir išplėšė akį šuniui. Išplėštą akį matomai irgi tiesiog sulesė, nes niekas tos akies taip ir nerado, nors višta ir šuo abu buvo palikti virtuvėje. Niekam net mintis nebūtų kilusi, kad višta šitaip šunį užpuls ir sudoros. Paskui dar ta pat višta užpuolė ir katiną, tik tasai visgi sugebėjo apsiginti ir ėmė laikytis aukštai ant spintos, savo elgesiu rodydamas, kas tas tikrasis agresorius.

Vaikas, bijodamas, kad mama vištą nudės ir išvirs iš jos sultinį, nieko apie vištos bjaurumus nesakė, kol nepasimatė, kad mergaitės kojos su krūvomis, tiesiog dešimtimis keistų užkrešėjusių žaizdelių - išgnaibytų aštriu vištos snapu. Jau tik toms žaizdelėms pasimačius, pasidarė galutinai aišku, kad vištos namie daugiau nebebus.

Kur tą vištą paskui dėjo, istorija nutyli, ale ta višta Ramunė tapo legendarine, siauruose sluoksniuose plačiai žinoma, kaip visiškai netikėtas ir absurdiškas siaubo padaras.