Kupriukas

Tipiškas ZAZ-965, kupriukas, labai gerai išlaikytas ir matomai dar ir atrestauruotas, išsaugant originalią kėbulo spalvą.

Kupriukas, dar žinomas kaip ZAZ-965 - tai toksai zapukas, viena iš mažiausių rusiškų mašinų, gaminta senais laikais, kai prie ruso buvo geriau. Gaminami kupriukai buvo nuo 1960 iki 1969 metų.

Kupriukas buvo bene žinomiausias sovietinis gatvės spuogas, tiesa, pakankamai retai tesutinkamas, nes lūždavo taip dažnai, kad naudotis juo buvo sunkiai įmanoma.

ZAZ-965 arba kupriuko istorija, konstrukcija ir gamyba

Kupriukas išties buvo labai netikslus ir nekokybiškas Fiat 600 mašinų klonas, o pastarosios pasaulyje labiausiai žinomos tuo, kad jų dar papildomai sumažintas variantas, Fiat 500, buvo vienu iš labiausiai vykusių mikroautomobilių pasaulyje. Kuriant kupriuką, buvo klonuojamas Fiat 600, bet kol vyko klonavimas, Fiat išleido ir 500 modelį, kuris turėjo geriau suprojektuotą užpakalį - vos pastebimą, specifišką kuprą, kurioje geriau telpa variklis. Taigi, užpakalinė dalis jau buvo beveik nuklonuota nuo Fiat 500 modelio, tik kupra gavosi daug didesnė, nes per didelis rusiškas variklis į mažą kuprą tiesiog netilpo.

Kadangi sovietai neturėjo nei geros gamybos, nei gebėjimo tvarkyti procesus, nei dar kokių nors patirčių, kupriukų gamyba buvo tiek neatidirbta, kad visos mašinos gaudavosi ganėtinai skirtingos. Nors SSRS buvo labai didelė, su visais savo pajėgumais teįstengė pagaminti vos 300 tūkstančių šitų mašinų. Palyginimui, daugybę kartų mažesnė Italija pagamino beveik 4 milijonus Fiat 500 ir 2,7 milijono Fiat 600 mašinų.

Dėl neatidirbtos gamybos sovietinių kupriukų savikaina buvo gana didelė, mašinų charakteristikos - labai nestabilios. Kaip pvz., netgi ratų bazė tarp skirtingų pagamintų vienetų gali skirtis maždaug 10cm: tai priekiniai keliais centimetrais į priekį paslinkti, tai galiniai keliais centimetrais atgal, tai į kitą pusę - trumpai tariant, variacija labai didelė. Panašiai skiriasi ir varikliai, nes vis surinkinėti, nuolat modifikuojant ir bandant pagaminti kažką veikiančio, esant dideliam detalių trūkumui.

Dėl šių priežasčių kupriukų remontas yra labai sudėtingas, o pačios šios mašinos būdavo labai neilgaamžės. Netgi jei mašina ir nebūdavo surūdijusi, ji greitai gesdavo, o paskui jai tiesiog trūkdavo dalių. Gauti tų dalių būdavo neįmanoma, nes visos jos būdavo gaminamos labai smulkiomis serijomis, vis kažką kaitaliojant mašinos konstrukcijoje. Taigi, kas tiko vienam kupriukui, netiko kitam. Ir netgi iš kelių kupriukų surinkti vieną veikiantį būdavo sunkiai įmanoma.

Taigi, dėl tokios prastos kokybės ir nevykusios gamybos jau apie 1979 metus (vos 10 metų nuo gamybos pabaigos) sovietinėse gatvėse šių mašinų pamatyti būdavo beveik neįmanoma, net nepaisant to, kad mašinas tais laikais žmonės remontuodavo ir saugodavo kaip didžiausią brangenybę. Kaip pvz., 20 metų senumo Moskvič ar Volga sovietmečiu būdavo visai įprastos mašinos, kurios net nebūdavo laikomos labai senomis. Tiesiog ZAZ mašinos buvo tiek prastos, kad net didžiausių auksarankių pastangos joms nepadėdavo.

Taigi , vėliau sovietmečiu tokios mašinos gatvėse pasirodydavo tik kaip gerai saugoma retenybė - tokia, kur kas nors išvažiuodavo greičiau pramogai, nei su reikalais. Kupriukų savininkai visada gerai žinojo: kad ir kaip šią mašiną taisytum, daugiau kaip 100km be remonto ja nuvažiuoti realiai sunkiai įmanoma.

Būdinga, kad visi originalūs ZAZ kupriukai yra dažyti labai blankiomis, pilkšvai-balkšvomis spalvomis - šviesiai pilkšvai žalsva, pilkšvai melsva, pilko atspalvio balta. Tai susiję su tuo, kad SSRS negebėjo gaminti pigmentų dažams, todėl visi dažai būdavo labai smarkiai skiedžiami, į juos pridedant balto užpildo, o kad spalva būtų tamsesnė - dar ir nedidelio kiekio juodų dažų. Taip gaudavoi labai prastos, blankios, neryškios mašinų spalvos, kurios būdingos originaliems kupriukams. Ryškios spalvos pasitaiko tik neoriginaliose, vėliau perdažytose mašinose.