Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Visata 420
Visata 420 arba Kaizerio visata - viena iš paralelinių visatų. Nuo Standartinės Visatos eigos atsiskyrė maždaug I Pasaulionio karo pradžioje, kai prie karo nusprendė nesijungti JAV.
Skirtumai, pasireiškę pradinėse atsiskyrimo stadijose - nebuvo Zimermano telegramos, JAV laivų naikinimo povandeniniame kare ir pan., todėl JAV į karą neįsijungė ir karo eiga smarkiai užsitęsė. JAV prezidentas Vilsonas 1917 metais pareiškė, kad jo šalis į karą nesijungs, nes nemato tam pagrindo. Nors ir nesijungdama prie karo, JAV pasyviai rėmė Didžiąją Britaniją, taip prailgindama karo eigą.
Kiek vėliau, jau 1918 metais Rusija, spaudžiama prasidėjusios revoliucijos, paprašė taikos, sutikdama su Vokietijos keliamomis sąlygomis, todėl gana nusilpusi Vokietija galėjo permesti kariuomenę į Vakarų frontą, kur pradėjo smarkiai spausti Prancūziją, galų gale palauždama šios pasipriešinimą. Prancūzijoje prasidėjo politinė suirutė, dezertyravimas, komunistiniai sukilimai, tad 1918 pradžioje Vokietijai surengus didelį puolimą, šalis paspriešinti jau nesugebėjo.
Kita vertus, dėl didelio karo buvo išsekusi ir Vokietija, tad galų gale buvo pasirašyta Vokietijai naudinga, tačiau ir Prancūzijos valstybingumą išsaugojusi taikos sutartis.
Vokietija šiame kare labai smarkiai išsiplėtė, gavo daug naujų teritorijų. Prie Vokietijos buvo prijungtos nemažos Lenkijos žemės, pati Lenkija negrįžtamai prarado bet kokias galimybes išeiti į jūrą, tačiau kartu buvo sukurta ir nauja, sąlyginai nepriklausoma Lenkijos valstybė, tad lenkų dauguma šiuos pokyčius priėmė ganėtinai noriai, nes iki tol jie buvo okupuoti Rusijos imperijos.
Aneksuota ir prijungta prie Vokietijos didžioji dalis Austrijos - visos žemės, kur buvo didesni vokiškai kalbančių gyventojų kiekiai. Vietiniai gyventojai pokyčius sutiko noriai, nes Austrijos-Vengrijos imperija jau buvo pradėjusi griūti, Vengrija nusprendė atsiskirti nuo Austrijos-Vengrijos imperijos, o pačios Austrijos viduje buvo prasidėję neramumai ir maištai. Tokios teritorijos, kaip Bohemija, Moravija, Karniola ir Dalmatija buvo paverstos Vokietijos protektoratais, numatytais vėlesnei aneksijai.
Vengrijoje kiek vėliau prasidėjo pilietinis karas, tęsęsis visą 1918 metų vasarą ir dalį rudens. Karas baigėsi tuo, kad į Vengriją įsiveržė Vokietijos kariuomenė, galutinai suplėšydama vengrų žemes. To rezultate susidarė kelios naujos valstybėlės - Slovėnija, Koratija (vėliau prijungta prie Vokietijos vasalų valstybės - Pietų Slavijos), dalis Vengrijos atiteko Rumunijai mainais už Vokietijai tiekiamą naftą. Vienu metu susidarė Karpatų Rutenijos valstybė, tačiau ji labai greitai prisijungė prie Ukrainos.
Buvo perskirstytos ir kitos žemės - Vakarų Galicija (lenkiškai kalbanti dalis) buvo prijungta prie Lenkijos Karalystės, tuo tarpu Rytų Galicija prijungta prie naujai sukurtos Ukrainos valstybės.
Karo pabaigoje Bulgarija aneksavo Makedoniją, iki tol priklausiusią Serbijai, taip pat ir Dobrujos regioną ir šiaurės rytų Graikijos teritorijas.
Tuo pat metu Dobrujos regioną praradusi Rumunija aneksavo Besarabiją ir Transilvaniją.
Susikūrė nauja Ukrainos valstybė, į kurią įėjo ukrainietiškai kalbančios Rusijos Imperijos teritorijos, išskyrus Dono ir Kubanės žemes. Taip pat prie Ukrainos buvo prijungta ir Rytų Galicija.
Rusijos Imperijos šiaurės vakarų teritorijos buvo apjungtos į naują valstybę - Baltiją (Baltikumą), kurią sudarė ankstesnės Baltijos gubernijos ir Kaunas. Dirbtinai sukurta tautinė valstybė buvo organizuota taip, kad vyktų nuolatinė germanizacija, numatant vėlesnį šių teritorijų prijungimą prie Vokietijos Imperijos.
Tarp Ukrainos ir Baltikumo esanti Mažoji Rusija (dar žinoma, kaip Baltoji Rutenija), irgi buvo paversta sąlyginai nepriklausoma teritorija, turinčia veikti kaip buferinė zona tarp Rusijos ir Vokietijos žemių, taip pat atskirianti galinčią išaugti Ukrainą nuo Baltijos teritorijų.
Krymo pusiasalyje buvo sukurta Vokietijos kolonija, į kurią imta skatinti keltis vokiečius. Numatyta, kad vėliau Krymas bus prijungtas prie Vokietijos.
Tuo tarpu Otomanų imperija irgi išsiplėtė į Rytus, užimdama anksčiau Rusijos imperijai priklausiusias žemes, kaip kad Gruzija ir Azerbaidžanas - šie buvo paversti pseudonepriklausomomis valstybėmis.
Bene vienintele realiai išsilaisvinusia tauta tapo Suomija, kuri atsiskyrė nuo Rusijos imperijos, ir nors ir įeidama į sąjungą su Vokietija, išlaikė pilnavertę nepriklausomybę.
Kita vertus, ne Europos žemėse Vokietija prarado visas savo kolonijas. Karo metu šios buvo užimtos ir aneksuotos Didžiosios Britanijos pajėgų. Tai sukėlė ilgalaikį Kaizerio politikos posūkį - vietoje to, kad bandytų plėstis pasaulyje, Vokietija ėmė aktyviau didinti savo įtaką Europoje.
Kiek vėliau Vokietijos Imperija, susidedanti iš didelio kiekio karalysčių, kunigaikštysčių ir smulkesnių teritorinių vienetų, buvo reformuota, sudarant konfederacinę šalį, į kurią įtrauktos šios žemės: Šlezvigas-Holšteinas, Hanoveris, Meklenburgas, Pomeranija, Vakarų Prūsija, Rytų Prūsija, Vestfalija, Magdeburgas, Brandengurgas, Posenas, Grenzmarkas (pasienio juosta), Žemutinis Reinas, Aukštutinis Reinas, Hesas, Saksonija, Švabija, Frankonija, Bavarija, Tirolis, Austrija ir Berlynas. Visas šis paskirstymas organizuotas taip, kad centrine Vokietijos dalimi ir politiškai, ir ekonomiškai ilgainiui taptų Prūsija.
Vienintele Europos valstybe, kuri liko be nuosavos vyriausybės ir išlaikė okupacinį statusą, liko Vengrija. Kita vertus, formaliai tai yra nepriklausoma pilnavertė šalis. Kita vertus, visos valstybės, sudariusios sąjungas su Vokietija, ilgainiui turėtų būti aneksuotos. Tas pats turėtų atsitikti ir su visais protektoratais.
Šioje Visatoje dauguma kitų šalių vystėsi įprastu būdu, artimu Standartinei Visatai, tačiau didesnis skirtumas buvo Rusijoje - ši šalis dešimtis metų buvo kamuojama pilietinio karo ir maištų įvairiuose regionuos. Nors situacija tarpais stabilizuodavosi, tačiau Rusija taip ir liko didele, gana nepatvarią valdžią turinčia valstybe. Tokią situaciją visais įmanomais būdais skatina Vokietija, siekianti išvengti Rusijos sustiprėjimo, kuris jai gali būti pražūtingas, nes daugelyje aneksijai numatytų valstybių gyventojai yra gana priešiškai nusistatę Vokietijos atžvilgiu ir karo atveju galėtų tapti Rusijos sąjungininkais. Rytų Europos šalis tuo tarpu yra skatinamos vystytis nepriklausomai ir stiprėti, kad ilgainiui sudarytų stipresnę atsvarą vis dar nemažą svorį turinčiai Rusijai.