Vertigo

Čia meilė ir schizofrenija šitame, nes jis ją myli, o pas ją galvoje kažkokie kliedesiai ir neaiškūs siaubai.

Vertigo - vienas iš geriausių ir garsiausių vixsų laikų filmų ever, legendarinio režisieriaus Alfred Hitchcock kūrinys, kaip dabar - tai gana daugelio kino kritikų vertinamas netgi kaip tasai filmas, kuris gali būti visų laikų nr.1 ever. Sukurtas dar 1958 metais, "Vertigo" iki šiol yra vienas iš verčiausių, kokius tik galima pamatyti.

Be abejonės, šitas filmas yra aukščiau bet kokių vertinimų, nes realiai nuneša stogą netgi tiems, kas daug matę ir daug girdėję. Ir čia jau šito filmo įdomumas - Hitchcock susuka viską taip, kad žiūrovui, kuris žiūri filmą, pradeda čiuožti stogas, ir tas stogas taip lengvai nučiuožia, kad po to filmo ant savęs pačių daugelis gali pastebėti visai juntamus psichikos sutrikimų simptomus, kaip kad derealizaciją ir schizoafektinio sutrikimo požymius.

Tarp kitko, šitą filmą kurdamas, Alfred Hitchock buvo jau be proto garsus ir žinomas režisierius, tai gavo galimybę kurti filmą spalvotai, kas buvo anuomet retas atvejis. Tai Hitchockas iš to pasidarė sau daug pramogos ir prikūrė tikrai nerealių vaizdų su fantastiškai gerai atrodančiomis scenomis. Kai kuriuos kadrus iš filmo galima kabinti ant sienų kaip paveikslus.

Vertigo siužetas

Čia visko neatskleisim, bet žodžių, kaip jums čia pasakyti. Kaip įprasta daugumai Alfred Hitchcock filmų, šitas baigiasi blogai. Bet kaip jis baigiasi - tai čia kita tema, nes kaip ir įprasta daugumai Alfred Hitchock filmų, ir filmo eiga, ir pabaiga vyksta biškį ne taip, kaip galima būtų pagalvoti, nors visvien bloga.

Žodžiu, reikalas maždaug toksai, kad koksai tai seklys, kuris gaudė nusikaltėlius, šokinėjo per stogus, pakliuvo į nelaimę ir gavo PTSD su gana specifišku trigeriu - nuo aukščio jam pradeda suktis galva taip, kad tasai gali ir sąmonę prarasti, ir išsijungti. O tą seklį myli jo kokia tai padėjėja, bet jis jos nemyli. Bet jam visvien kaip tai negerai, nes nuo to PTSD jam kartais pasitrigerina ir nučiuožia kažkur stogas, tiksliau prasideda vertigo - t.y., pradeda suktis galva taip, kad jis susisuka ir nukrenta visiškai apsvaigęs.

Tai vat tą seklį pasamdo kažkoksai žmogėnas, kurio žmonai kažkas užėję negero ir kažkas ten ne taip, ir ta žmona atrodo, kad serga kažkokia tai schizofrenija ir pas ją kažkoksai tai stogo nučiuožimas su kokiais tai keistais kliedesiais ir keistu elgesiu. Nu ir prasideda kaip tai neaiškūs tokie santykiai tarp to seklio ir tos žmonos, nors taip ir neturėtų būti. Ta trenkta žmona vis bando nusižudyti ir galų gale nusižudo. Nu ir žodžiu, tragedija visiška, ir taip toliau, šakės, prarasta meilė ir taip toliau.

Tai dėl to paskui tas seklys išprotėja ir pakliūna į durnyną, o juo rūpinasi ta jo draugė ir padėjėja, kurios jis nemyli. O paskui kaip tai išleidžia jau jį iš to durnyno, o tada paaiškėja, kad jam toliau kažkaip stogas čiuožia, nes jau kaip pačiuožė, tai pačiuožė, ir negali jis tos nusižudžiusios mergos pamiršt. Tai jis žodžiu vėl sau susiranda kokią tai kitą bobą ir tada dar blogiau viskas pareina.

Nu ir taip toliau.

Šiaip tai labai graži meilės istorija su fantastiškai gerais vaizdais.