Vaikų geležinkelis

Čia jau visai vėlyvais laikais daryta nuotrauka, kokie 1980 metai, ir dar ant prabangios spalvotos fotojuostos, kurios SSRS buvo deficitas, tai labai gražiai viskas atrodo - ir dar tokiame mielame Vingio parke

Vaikų geležinkelis, Mažasis Lietuvos geležinkelis, Vilniaus siaurukas arba Vilniaus siaurasis geležinkelis - tai buvo toksai geležinkelis kažkur Vingio parke, o šiaip tai pravestas dar lenkų kadaise apie 1930. Anuomet lenkų laikais, kai Vilnius buvo užsigrobtas ir Vilniaus kraštas buvo paverstas į Vidurio Lietuvą, o paskui ir aneksuotas. Tai buvo geležinkelis Burbiškės-Žvėrynas-Šnipiškės-Antakalnis.

Žodžiu, senoji lenkiška geležinkelio ėjo trasa kažkur nuo Panerių, paskui link Savanorių prospekto, paskui per Vingio parką ir tiltą į Žvėryną, tada jau iki pat karinių sandėlių, kurie ir dabar matomi palei Geležinio vilko sankryžą su Šeškinės gatve, o paskui maždaug per Žalgirio gatvę - link tenai, kur dabar Šilo tiltas, o tada jau iki pat Sapieginės, kur buvo kiti kariniai sandėliai.

Vienok per II Pasaulinį karą geležinkelis buvo uždarytas, o dar paskui, 1946 metais - tik dalinai atkurtas, tai ėjo per Vingio parką kažkaip neaiškiai taip, kad jungė Burbiškėse buvusius geležinkelio sandėlius su šilumine elektrine, o fragmentas liko ir Vingio parke - tasai, kur ėjo link Žvėryno. Pačiame Vingio parke buvo išlikusi siaurojo geležinkelio stotis ir depas - tai buvo Pergalės stotyje.

Vaikų geležinkelio įkūrimas

Taigi, po karo ėmė tas geležinkelis veikti - 1946 metų rugpjūčio 4 dieną, per Stalino geležinkeliečių dieną buvo vėl paleistas tas geležinkelis. Oficialiai jis buvo paskelbtas vaikų geležinkeliu, nes dirbti ten turėjo vaikai, tai ir mašinistas buvo Pirmos Vilniaus mokyklos mokinys Arkadijus Bachmetjevas.

Vienok taip jau gavosi, kad Vilniaus vaikų geležinkelis turėjo tiktai 5 keleivinius vagonus, kurie būdavo naudojami tik per savaitgalius ar šventes, ir tai tik vasarą. O kartu buvo 40 krovininių vagonų, kurie buvo naudojami anglims į šiluminę elektrinę pervežti. Štai tomis anglimis vaikai ir turėdavo užsiimdinėti. Suaugę traukinius vairuodavo, o vaikus pasodindavo tik per kokią nors šventę - atseit, jaunieji geležinkeliečiai. Gi kitu metu tie jaunieji geležinkeliečiai pakraudinėdavo ir iškraudinėdavo anglis.

Vienok reikia pasakyti, kad lyginant net ir su normaliais Rusijoje buvusiais geležinkeliais, šitas vaikų geležinkelis arba pagalbinis Vilniaus siaurukas buvo gana modernus, kaip tam metui, nes buvo išlikę daug lenkiškos įrangos - telefono tinklas tarp visų stočių ir automatinė elektrinė semaforų sistema.

Iš viso geležinkelyje buvo keturios stotys: Pionierių, Sporto, Komjaunimo ir Pergalės, o visas maršrutas buvo 4 kilometrų ilgio. Buvo vienas garvežys ir keturi keleiviniai vagonai, gaminti PAFAWAG gamykloje ("Państwowa Fabryka Wagonów"), o likusi mašinerija jau buvo rusiška. Iš rusiškos įrangos buvo krovininiai garvežiai T3-78 (Kolomnos gamyklos tipas 86), T4-447 (serija 159) ir neaiškaus tipo T4-652.

Vėlyvesniais laikais, kai 1951 metais Vilkpėdėje buvo pastatyta nauja šiluminė elektrinė, į ją buvo nutiesta ir plačiabėgio geležinkelio linija, tai siauruko šitai elektrinei jau nereikėjo. Tada didelė dalis pervežimų buvo pakeista į sunkvežimius, nes buvo paprasčiau vežti iš naujos elektrinės iškrovimo aikštelės į seną, nei gabenti anglis per visą tą siauruką.

O dar paskui buvo nutiestas dujotiekis ir elektrinės ėmė dirbti dujomis - taip 1954 metais siaurukas pasidarė nereikalingas. Tada buvo uždaryta ir pagrindinė Pergalės stotis, kur buvo ir siauruko depas. Tada pradėtas ir geležinkelio naikinimas - pradžioje Pergalės stotis ir prie jos buvęs peronas nugriauti, bėgiai išardyti, paskui jau 1955 garvežys T4-447 perduotas į Kaliningradą, į geležinkelio technikumą, o 1956 - garvežys T3-78 buvo atiduotas į Rygą, kad ten irgi būtų pastatytas vaikų geležinkelis. O 1957 buvo nurašytas ir išvis į neaišku į kur perduotas garvežys T4-652.

Vaikai naudingai įdarbinti geležinkelio pylimui kapstyti

Naujesni vaikų geležinkelio laikai

Štai tik tais 1957 metais geležinkelis gavo šilumvežį TU2-123 su užrašais priekyje - "Laiminga vaikystė", o paskui - vėl gavo ir 4 kažkur tuo metu dingusius vagonus, tuos pačius lenkiškus PAFAWAG. Nes tie vagonai, kurie buvo demonstruojami, atidarant geležinkelį, tiesiog dingo - vaikams (tiksliau, paaugliams) teko naudoti kažkokius neaiškius krovininius.

Galų gale 1960 metais buvo nurašytas garvežys T4-155 su keliais dar likusiais senesniais vagonais. Dar po kiek laiko, kadangi Chruščiovas surengė savo Chruščiovo atšilimą, tai užrašai apie laimingą vaikystę buvo tyliai pašalinti, kad nenervintų visų.

Galų gale geležinkelio linija buvo po truputį mažinama, uždarinėjama, o 1980-1984 visiškai panaikinta, nes Vingio parkas imtas gerokai perdarinėti - buvo nutarta pastatyti tiltą į Žvėryną, o tuo pačiu nugriauti ir seną stovėjusį geležinkelio tiltą ar tai jo liekanas. Kadangi tiltas buvo statomas kaip tik ten, kur geležinkelio trasa, tą trasą buvo nutarta paversti pėsčiųjų taku. Taip to vaikų geležinkelio ir neliko. O jau kažkokias paskutines geležinkelio liekanas nugriovė, kai statė naują šiluminę trasą 1984, nes tai trasai buvo panaudota ta vieta, kur iki tolei ėjo geležinkelio bėgiai.

Patys traukinukai nustojo važinėti 1980 metais, šilumvežis TU2-123 nurašytas 1983 metais. Tipiškas sovietmečio bardakas pasireiškė dar ir tuo, kad jau uždarius geležinkelį 1980, jis gavo naują šilumvežį - TU2-002, kurį paskui keturis metus laikė nenaudojamą, kol galų gale perdavė kažkur į Rovną.

Vietą, kur ėjo geležinkelio bėgiai, nesunku atpažinti ir dabar - ten Vingio parke yra daug platesnes ir labai tiesias proskynas turintys, dideli ir tiesūs pėsčiųjų takai. Štai ten, kur jie eina, ten ir buvo geležinkelis. Keliose vietose galima pastebėti ir buvusių geležinkelio stočių liekanas.