Spąstai 22

Spąstai 22 arba taisyklė nr. 22, dar anglakalbiams žinomi, kaip catch 22 - tokia gudri ir veiksminga klasta, kuri leidžia apdurninti visokius gudrautojus, nes jei tik gudrauji, tai ir pakliūni į tokius spąstus, o viskas pastatoma taip, kad ir gudrauti negalėtum.

Kalbant abstrakčiai, spąstai nr. 22 - tai toksai reikalavimas, kuris negali būti įvykdytas tol, kol neįvykdyta jo sąlyga, o ta sąlyga yra tokia, kad ji negali būti įvykdyta tol, kol nėra įvykdytas tasai reikalavimas. Žodžiu, gaunasi tokia rekursija, kur neįmanoma nieko, nors viskas ir įmanoma.

Lygiai taip pat galime viską ir supaprastintai pasakyti: šitie spąstai yra tokie, kad jei norim juos praeiti, tai turime įvykdyti sąlyga, kuri garantuoja, kad pakliūsime į spąstus.

Taisyklės nr. 22 istorija

Šitus spąstus kadaise nuosekliai išnagrinėjo ir pavadinimą jiems suteikė kažkoksai raštojas Joseph Heller, kuris aprašė kaip lakūnai II Pasaulinio karo metais bandydavo išsisukti nuo skraidymų į mūšius. O tie lakūnai vaizduodavo psichus ir tikėdavosi, kad išsisuks. Tai anuos tikrindavę psichiatrai rėmėsi paprasta taisykle nr. 22:

Bet kas, kas nori išvengti mūšio, yra sveiko proto.

Išsamiau: jei lakūnas nenori skristi į mūšį, reiškia, kad jis yra sveiko proto, nes joks sveiko proto žmogus nenori skristi į mūšį. O kadangi psichų negalima leisti į mūšį, tai reiškia, kad jei lakūnas nori pavaizduoti psichą, tai reiškia, kad jis yra sveiko proto. Vadinasi, visus kas rodo beprotybės požymius, reikia leisti į mūšį.

Nesunku suprasti, kad jei norime įrodyti, kad esame bepročiai ir todėl mums nereikia į mūšį, tai turime siekti pakliūti į mūšį, vadinasi negalime vaizduoti bepročių.

Neverta pamiršti ir senesnių taisyklės nr. 22 atvejų: lygiai tuo pačiu pavidalu, nors ir ne taip detaliai, ji minėta dar Šveiko nuotykiuose: bet kokie ligoniai, kurie nenori būti pasiųsti į karą, yra simuliantai, vadinasi juos reikia gydyti nuo psichikos sutrikimo, dėl kurio jie apsimetinėja bepročiais. O jei ligoniai nori būti pasiųsti į karą, tai reiškia, kad jie yra bepročiai, vadinasi juos irgi reikia gydyti, kad jie galėtų būti pasiųsti į karą.

Patsai Joseph Heller kartą prisipažino, kad būtent Šveiko nuotykiuose apie tą taisyklę ir perskaitė, tik paskui išgrynino ir aiškiai suformulavo.

Ogi dar seniau šitie patys spąstai buvo aprašyti dar pas garsųjį Kafką, kur atsiskleidė kažkokia biurokratija ir teisėsauga: jei neigi nusikaltimą ir sakai, kad jo nežinai, vadinasi slepi ir turi būti tiriamas kad prisipažintum. Todėl jei neigi nusikaltimą, esi nusikaltėlis, o jei neneigi ir prisipažįsti - tai irgi nusikaltėlis.

Dar čia verta prisiminti 1984 ir Meilės ministeriją: jei nori išties nuoširdžiai išpažinti savo nuodėmes prieš Ingsoc, tai tikrai norėsi praeiti baisiausius kankinimus, o jei nuoširdžiai nenori - tai tau reikia pritaikyti pačius baisiausius kankinimus, kad tikrai nuoširdžiai užsinorėtum išpažinti tas nuodėmes.

Spąstai 22 reale

Praktikoje šitie spąstai labai gerai žinomi ir kasdieniame gyvenime. Štai pvz., sovietinėje baudžiamojoje psichiatrijoje puikiai žinomi du patys ryškiausi vangiosios šizofrenijos požymiai - irgi tokie spąstai, vadinami disimuliacija:

Jeigu žmogus neigia savo psichikos ligą, tai yra patikimas požymis, kad jis serga psichikos liga, nes jei jis būtų sveiko proto, tai neneigtų.

Jeigu žmogus nerodo šizofrenijos požymių, tai reiškia šitai yra vangioji šizofrenija, nes jei nebūtų vangioji šizofrenija, tai požymiai matytųsi.

Čia matome, kad tame išties slepiasi anozognozijos spąstai: jei neigi psichikos ligą, kuria sergi - tai reiškia, kad sergi psichikos liga, nes negebėjimas pripažinti psichikos ligos simptomus yra sunkios psichikos ligos požymis.

Taip pat dar iš visai senos istorijos ta pati taisyklė yra žinoma, kaip Mortono šakės. Anas buvo koks tai arkivyskupas Kenterburyje ir organizavo mokesčių rinkimą. Tai pas jį buvo labai paprastas aiškinimas, kodėl visi turi sumokėti didelius mokesčius:

Viena vertus, jei tu gyveni kukliai ir taupiai, tai tikrai prisitaupysi pinigų tiek, kad užtektų mokesčiams.

Antra vertus, jei tu gyveni išlaidžiai ir prabangiai, tai tikrai turi pakankamai pinigų, kad užtektų mokesčiams.

Itin ryškiai taisyklę nr.22 taikė NKVD: jei esi liaudies priešas, tai dėl to neigi savo buvimą liaudies priešu ir apsimetinėji. Todėl jei nori paneigti savo buvimą liaudies priešu, tai turi prisipažinti.