11
pakeitimų
Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Naudotojas:Riverside62: Skirtumas tarp puslapio versijų
Jump to navigation
Jump to search
nėra keitimo aprašymo
(Šalinamas visas turinys iš puslapio) Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems Advanced mobile edit Panaikinta |
|||
| 1 eilutė: | 1 eilutė: | ||
Gruodzio 30 d | |||
priesPaskutinis gruodžio vakaras Šiauliuose buvo šaltas ir drėgnas, kaip ir pats gyvenimas, jei žiūrėsi į jį pro neplautus langus. Omeganas, keturiasdešimt ketverių, nesiskutė jau tris savaites. Jo smakras priminė tą kalėdinį eglutės stovą, kurio niekas nebesivargina nupuošti. Jis gyveno vienas. Ne šiaip vienas — jo vienatvė buvo tokia gili, kad net aidėjo. Neturėjo jis nei žmonos, nei televizoriaus, bet turėjo norą — kitais metais būti geresniu. | |||
„Šįkart tikrai pavyks,“ — murmėjo sau po nosimi, vilkdamasis paltą, kurio kišenės buvo tokios skylėtos, kad galėjai jas laikyti metafora jo gyvenimui. Jis nusprendė išeiti į parduotuvę pieno. Paprastas tikslas, aiškus planas. Bet kaip žinia, net ir paprasčiausi planai gali sugriūti, jei esi O. | |||
Parduotuvėje buvo tuščia, kaip ir jo šaldytuvas. Petras pasiėmė pakuotę, kurioje buvo parašyta „Pienas“, ir stovėdamas prie kasos suprato, kad per klaidą nusipirko kefyra. Bet grąžinti nebuvo prasmės — pardavėja žiūrėjo į jį taip, lyg jis būtų paskutinis žemėje likęs optimistas. | |||
„Tiks ir toks,“ — tarė O sau, ir išėjo į gatvę. | |||
Netikėtai jis sustojo prie bažnyčios. Nebuvo jis itin pamaldus, bet šaltis ir noras pabėgti nuo savo minčių nugalėjo. Viduje buvo tamsu, bet kampe blausiai švietė žvakė. Petras pastebėjo numestą vyno butelį. Neatsuktas, beveik pilnas. | |||
„Dievo dovana,“ — pagalvojo jis ir paėmė butelį. | |||
Grįžęs namo, jis atidarė duris ir vos neapsivertė užkliuvęs už kažkokio padaro. Tai buvo katinas. Liesas, su netvarkingu kailiu, bet su tokiomis akimis, kurios žiūrėjo tiesiai į Petro sielą. | |||
„Na, drauge, atrodo, mes abu šiandien laimėjome loterijoje,“ — tarė Petras ir padėjo katinui dubenėlį rauginto pieno. Pats atsidarė vyną ir pirmą kartą per ilgą laiką pajuto, kad gyvenimas gal ir nėra toks beviltiškas. | |||
Žiūrėdamas, kaip katinas laižo pieną, Petras nusišypsojo. Tai buvo maža, bet tikra šypsena. Ir nors kitų metų planas būti geresniu dar nebuvo pradėtas, jis jau jautėsi truputį geresnis. O gal tiesiog truputį laimingesnis.... | |||