Antanas Smetona

Antanas Smetona - prezidentas, paaukojęs savo garbę vardan Lietuvos

Antanas Smetona - vienas iš žymių, o išties - gal net ir vienintelis Lietuvos Prezidentas iš didžiosios raidės. Dažno propagandisto ar šiaip bukapročio vadinamas visokiais žodžiais - esą jis ir bėglys, ir diktatorius buvęs, tačiau matome, kad tai buvo vienintelis Prezidentas, valdęs Lietuvą tvirta ranka ir taip įsiėdęs rusofilams beigi komunistams, kad tieji iki šiol spjaudosi, bandydami Antaną Smetoną apjuodinti. Matos, diegė lietuviams patriotines vizijas, skatino nacionalizmą, mylėjo Lietuvą. Net gavus kacapų ultimatumą, laikėsi nuomonės atmesti jį, bet deja, seimo kolaborantai nesutiko su juo. Taip ir baigėsi mūsų didingoji Smetoninė Lietuva, atėjo gulagai.

Antano Smetonos "diktatūra"

Ką gi norim pasakyti apie diktatūrą, kuri menamai buvo prie Antano Smetonos - tai jei tais laikais šimtatūkstantiniu tiražu buvo laisvai leidžiamas netgi toks atvirai socialistinių pažiūrų laikraštis, kaip "Darbas", o deputatai - laisvai renkami, tai kokia gi čia diktatūra? Demokratija pilnam gražume tai.

Kiti gi bando aiškinti, esą buvo kažkokie "režimo" priešininkai sodinami į kalėjimus, o netgi kažkokie 4 komunarai sušaudyti. Tai kai durneliai šitaip kalba, komunistais vadindami eilinius banditėlius ir valkatas, į kalėjimus pasodintus, tai čia jau nėra ką ir bekomentuot. O tie sušaudyti komunarai - tai čia tik istorijos knygutes galim patart pasiskaityt - nubausti buvo už organizuotą banditizmą ir daugybines žmogžudystes, o sučiupti buvo, kai vienas jų - Rapolas Čarnas (Rafail Čiornyj, uzbekas matyt) - su keliais sėbrais, įsilaužęs į butą, bandė išprievartauti moterį.

Tai kaip sakant, apie tai, kad Antanas Smetona buvęs diktatoriumi - tai čia durnu būt reikia, kad taip nusišnekėt.

Menamas Antano Smetonos pabėgimas iš Lietuvos

Kiti gi priedurniai pasakoja visokias pasakas apie tai, kaip Antanas Smetona, esą bailiai paliko Lietuvą jai sunkiu momentu, o turėjęs rengti pasipriešinimą sovietams. Tai čia tiesiog siūlom į situaciją pažvelgt:

Yra Lietuva. Be Vilniaus, kurį Lenkija užgrobus. Formaliai pagal tarptautines sutartis Vilnius priklauso Lietuvai, bet de facto - Lenkijai. Ir štai Ssovdepija užpuola Lenkiją, užima Vilniaus kraštą, įveda į ten kariuomenę ir pasiūlo Lietuvai ultimatumą: imti Vilniaus kraštą ir leisti sovietams įkurti karines bazes bei kartu pakeisti Lietuvos vyriausybę arba karas.

Tai dabar mums pasakykite, kokį iš sprendimų rinktumėtės Antano Smetonos vietoj būdami:

1. Atsisakyti Vilniaus krašto, taip atimant iš Lietuvos minimalų teisinį pagrindą į savo sostinę?
2. Pulti Sovietų Sąjungą, tikintis, kad pavyks Vilniaus kraštą atsiimti?
3. Tempti gumą ir tikėtis, kad viskas stebuklingu būdu išsispręs savaime?
4. Priimti ultimatumą, gauti Vilniaus kraštą ir leisti sukurti rusų karines bazes, išlaikant bent formalią nepriklausomybę?

Akivaizdu, kad dauguma dabarties politikų būtų linkę tempti gumą. Kiti gi - gal sutiktų net ir atsisakyti Lietuvos sostinės. Pats sunkiausias, bet vienintelis šansus suteikęs sprendimas buvo - priimti ultimatumą, kartu su Vilniaus kraštu. Tą ir padarė Lietuvos vyriausybė, beje, paskelbusi protestą Sovietų Sąjungai dėl karinio spaudimo (t.y., sukurdama teisinį patvirtinimą, kad pasipriešinimas okupacijai de jure įvyko).

Antanas Smetona prisiėmė sunkiausią sau, kaip valstybės vadovui, sprendimą: grąžinti Lietuvai Vilnių ir savanoriškai tapti tremtiniu, plūstamuoju, kankiniu - vardan savo Tėvynės. Kiek sunku priimti tokį sprendimą - rodo ir tai, kaip smarkiai lig šiolei jis keikiamas antilietuviškos propagandos. Prisiminkim ir tai, kad versiją apie Antano Smetonos pabėgimą iškėlė ne kas kitas, o komunistai. Todėl, suvokdami realias priežastis ir pasekmes, suprasdami, kokį pasirinkimą padarė Prezidentas, galime tik nusilenkti jo atminimui: Antanas Smetona vardan Lietuvos paaukojo ne tik savo ateitį, bet net ir savo garbę.

Mirtis

Prezidentas Antanas Smetona žuvo JAV, Klyvlende, 1944 metų Sausio 9, labai neaiškiomis aplinkybėmis užduso dūmuose gaisro metu. Namas, kaip buvo spėjama, padegtas, o durys užrakintos, kad jis negalėtų pabėgti. Nepaisaant gana aiškiai neaiškių žūties aplinkybių, kaltininkų nebuvo surasta.